Įsivariau save į geležinės dietos ir disciplinos narvą ir aiškiai jaučiau kad taip ilgai netempsiu.
Kur link aš einu? Aš gi žinau, kad viskas yra mūsų galvose. Kiek daug žmonių, kurie išgyja savo
tikėjimo galia, savo psichikos galia. Juk aš tai žinau! Aš gi  pati dirbu su psichologija. Tai ką aš čia išdirbinėju? Visą laiką dirbau su savimi. O dabar vėl kabinuosi į savo kūną, vėl kažko iš jo
reikalauju? Čia iš tos serijos – didysis žinovas psichologas, net sau padėti negali.

Susiimu. Bet kiek į interneto paiešką įsivedu žodį “psichosomatika” – tiek nieko. Kiek įsivedu
“onkologijos psichologinės priežastys” taip nieko nerandu – jokių atsakymų. Tik vėl bendro pobūdžio
frazės, kad reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, mažiau stresuoti, pozityviai mąstyti.

Ar tai reiškia, kad reikia viską mesti, t. y. visus savo stresus, su kuriais pasirodo nesusitvarkai ir išeiti į mišką, giliai kvėpuoti ir susilieti su gamta? Šalta kažkaip pas mus žiemą miškuose, ne ta klimato juosta, o Indija toli.

O gal tai reiškia – matyk šviesiąją savo vėžio pusę, matyk kokios vėžinės galimybės dabar tau atsivėrė! Kita vertus, tai man padaryti būtų paprasčiau – išprievartauti save jausti pozityvą net nuo vėžio ir užsispyrus nematyti savo realybės aš galiu. Tiesiog dar daugiau save pahipnotizuosiu, padirbėsiu su mentalu. O vat šaltis miške labiau gąsdina, o Indija toli – tikrai toli 🙂

Sunkiausia buvo suvokti, kad pasirodo mano kūnas gyvena savo nuosavą ir atskirą gyvenimą. Pasirodo aš negaliu jo kontroliuoti. Aš nesuprantu savo kūno. Negaliu juo pasitikėti. Kūne, kas vyksta? KAS V Y K S T A,  po galais?  Ar girdi mane, mano kūne? K A S  V Y K S T A ?  Padėk man suprasti!