Suprantu – laukiau šios ligos, ar tai ir yra “ne taip gyvenau”?

Antra mintis buvo – aš nesigydysiu. Šito žaidimo tai jau aš nežaisiu. Aš mačiau kaip kentėjo mano mama, kokiu zombiu po visų gydymų ir procedūrų ji tapo, kokia pasimetusia ir tuščia siela žvelgė iš savo akių. Gyvenimo pabaigoje ji prisipažino, kad jei dabar reikėtų gyventi toliau, tarkime jei ji kažkokiu stebuklingu būdu pasveiktų – ji nebežinotų kaip tai daryti, ji nebežinotų kaip gyventi.

Taigi, taip ir pasakiau savo kūnui ir labai aiškiai – šito žaidimo mes su tavimi, mielasis, tikrai nežaisime, taip kad net nepradėk! Jeigu lemta mirti, reiškia mirsime. Tikrai taip, mirsime abu. Nori to? Pirmyn – tavo pasirinkimas! Tai buvo provokacija iš beviltiškumo 🙁

Tai nereiškia, kad nėjau iš proto, kad naktimis neverkiau, laukdama tolimesnių procedūrų, tyrimų, atsakymų. Kad ne puoliau žaliavalgiauti, kas rytą keltis penktą valandą ir daryti jogą, daug vaikščioti gryname ore, medituoti ir sukti galvoje plokštelę su įsakymu – pasveik, pasveik, pasveik, išnyk, išnyk, išnyk, aš sveika, sveika, sveika…

Įsivariau save į geležinės dietos ir disciplinos narvą ir aiškiai jaučiau kad taip ilgai netempsiu. Kur link aš einu? Aš gi žinau, kad viskas yra mūsų galvose. Kiek daug žmonių, kurie išgyja savo tikėjimo galia, savo psichikos galia. Juk aš tai žinau! Aš gi  pati dirbu su psichologija. Tai ką aš čia išdirbinėju? Visą laiką dirbau su savimi. O dabar vėl kabinuosi į savo kūną, vėl kažko iš jo reikalauju? Čia iš tos serijos – didysis žinovas psichologas, net sau padėti negali.

Susiimu. Bet kiek į interneto paiešką įsivedu žodį “psichosomatika” – tiek nieko. Kiek įsivedu “onkologijos psichologinės priežastys” taip nieko nerandu – jokių atsakymų. Tik vėl bendro pobūdžio frazės, kad reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, mažiau stresuoti, pozityviai mąstyti.

Ar tai reiškia, kad reikia viską mesti, t. y. visus savo stresus, su kuriais pasirodo nesusitvarkai ir išeiti į mišką, giliai kvėpuoti ir susilieti su gamta? Šalta kažkaip pas mus žiemą miškuose, ne ta klimato juosta, o Indija toli.

O gal tai reiškia – matyk šviesiąją savo vėžio pusę, matyk kokios vėžinės galimybės dabar tau atsivėrė! Kita vertus, tai man padaryti būtų paprasčiau – išprievartauti save jausti pozityvą net nuo vėžio ir užsispyrus nematyti savo realybės aš galiu. Tiesiog dar daugiau save pahipnotizuosiu, padirbėsiu su mentalu. O vat šaltis miške labiau gąsdina, o Indija toli – tikrai toli 🙂

Sunkiausia buvo suvokti, kad pasirodo mano kūnas gyvena savo nuosavą ir atskirą gyvenimą. Pasirodo aš negaliu jo kontroliuoti. Aš nesuprantu savo kūno. Negaliu juo pasitikėti. Kūne, kas vyksta?   K A S   V Y K S T A,  po galais?  Ar girdi mane, mano kūne? K A S   V Y K S T A ?   Padėk man suprasti!

Mano istorija baigėsi laimingai – paskutinis biopsijos tyrimas parodė, kad auglys vis tik nepiktybinis. Bet ši išgyventa akistata buvo labai kieta. Tokia kieta, ir tokia sudrebinanti, kad nuo jos pagaliau galėjau atsispirti ir nustoti sau meluoti dėl to, kaip sąmoningai aš gyvenu.

Visų pirma, įsisąmoninau ir pati sau garsiai įsivardinau savo vidinį ketinimą, kuris kažkokiu būdu pasirodo buvo tapęs egzistenciniu – užbaigti onkologijos istoriją savo giminėje. Padėti čia tašką. Nežinojau kaip tai padarysiu, tik žinojau kad padarysiu.

Ar šis žinojimas ar koks kitas stebuklas pagaliau mane suvedė su ypatinga pažintimi. Pažintimi su naująja, kaip aš vadinu Šiuolaikine psichosomatika. Tai mokslas, tai medicina, tai psichologija, tai tyrimai, tai empirika, tai sistema, tai logika, tai aiškumas, apibrėžtumas ir tai mažiausiai 80 proc. išgijimo rezultatas! Tai evoliucija.

Nekantrauju, mielieji, tuo pasidalinti su Jumis. Gal būt, kažkas kaip ir aš vis dar ieško atsakymo – kūne, mano kūne, kas vyksta? Tik tas kažkas, suvedęs į interneto paiešką “psichosomatika” – jau ras, kur eiti jo ieškoti.

Mūsų laukia nuostabi atradimų kelionė…

Iki pasimatymo!