Drąsa ar pragmatiškumas ?

Noriu pasidalinti savo patirtimi bedraujant su sarkomos diagnozę turinčia moterimi. Išlaikant konfidencialumą suteikime jai Viktorijos vardą. Kodėl Viktorijos, turbūt aišku 🙂 Taigi pasidalinsiu Viktorijos istorija ir mūsų bendru darbu. Manau, kad mano patirtis ir įžvalgos bus vertingos tiek terapeutams ar psichologams dirbantiems psichosomatikos srityje, tiek žmonėms, kurie domisi psichosomatika ir ieško savo sveikatos problemų sprendimo galimybių – kitokių galimybių. Galimybių, kada turi drąsos savo ligą ir savo sveikatą pilnai prisiimti į savo rankas.

Norisi pasakyti, kad tai labai drąsių žmonių kelias, bet iš tiesų, tai ir labai pragmatiškas kelias. 

Drąsa tame, kad priimdamas tokį sprendimą, tu kaip ir plauki prieš srovę – medicinos, farmacijos, didžiąją dalį visuomenės, greičiausiai bendradarbių, turbūt ir šeimos narių. Tavęs ne tik, kad aplinka nepalaikys, bet greičiausiai darys spaudimą. Tam reikia būti pasiruošus. Tokiais momentais svarbu nepamiršti, kad savo gyvenimą gavai tu, kad tai tavo gyvenimas ir kad tu turi teisę gyventi jį taip kaip nori tu – tu jį gyveni dėl savęs.

Mums dažnai atrodo, kad mes esame labai svarbūs kitiems ir jie be mūsų negalės ar pan. Bet tai netiesa – tikrai galės. O ar Jūs galėsite be savęs, atidavęs savo kūną į kažkieno rankas? Tai čia klausimas. Žengęs šį žingsnį, visą likusį savo kūno sveikatos gyvenimą teks šokti pagal kažkieno sukurtą dainelę.

Drąsa žengti kitokiu keliu dar ir tame, kad teks labai labai sąžiningai pasižiūrėti į save ir į gyvenimą kurį gyveni. Tau tai gali labai nepatikti. Iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio atrodo daug lengviau atsakomybę dėl savo sveikatos nusimesti, numesti ant medicinos galimybių / negalimybių. O kas sakė, kad atsakomybė yra lengva ir malonu? Tokiais momentais svarbu nepamiršti, kad tu esi tik didesnės sistemos dalis – visada tik dalis kažko didesnio. Ir čia svarbu ką tu pasirenki: tapti dirbtinės žmonių sukonstruotos socialinės sistemos (mūsų medicina, farmacija) dalimi, ar gyvos metafizinės mūsų prigimtinės sistemos: aš – kurianti sąmonė žmogaus kūne, dalimi.

Yra toks pasakymas, tiesa sakant, net nežinau iš kur jis, nors jį dažnai vartoju. Nuojauta kužda, kad tai Šventas Raštas, gal net Senasis Testamentas, gal net kokio pranašo lūpomis ištarti žodžiai, apie akistatą su Dievu, savo kūrėju ir žemiškų ryšių “verte”. Tai pasakymas: žmogus visada vienas gimsta ir vienas miršta. Jis ateina iš nebūties į kūną vienas ir išeina į nebūtį vienas. Ir kada tu gulėsi mirties patale, tiek tavo artimieji, tiek medicina sakys, padarėme, ką galėjome. Ir čia viskas būtų gerai, jeigu tu irgi taip galvotum – padariau viską ką galėjau. Jeigu taip, tai yra Jūsų kelias, eikite juo be jokių abejonių, gal net pasveiksite. Viešpaties keliai tikrai nežinomi.

Bet greičiausiai, kvirbens mintis, ar tikrai padariau viską ką galėjau, ar tiesiog kiti padarė viską ką galėjo? Ar tikrai gimiau tam, kad taip išeičiau? Ar tikrai visiškai išnaudojau savo gyvenimą tam, kad pažinčiau ne kitus ir jų galimybes, bet save – save ir savo kūno bei psichikos galimybes? Ar aš tikrai nėriau į savo gelmę, į savo kuriančią prigimtį, ar pasistengiau įvaldyti savo prigimtinius instrumentus, ar tikrai išbandžiau savo ribas? Ar aš tikrai gerbiau save ir savo kūną, kaip protingą, savistovią, pripildytą gyvybinės kuriančios energijos būtį? Ar aš pažinau, įvaldžiau ir atskleidžiau save ir savo prigimtį? 

Taigi, tai drąsos ir kartu su ja naujų pažinimų ir galimybių atsivėrimo kelias.

Tačiau iš kitos pusės, tai kaip minėjau ir labai pragmatiškas sprendimas. Kaip aš noriu praleisti man likusias dienas? Pasirinkdamas šį kelią aš neeikvoju savo energijos medicinos įstaigų, gydytojų, gydymo būdų analizei ir iliuzijai, kad aš čia kažką suprantu ir galiu pasirinkti, tai kas geriausia man. Aš neeikvoju savo jėgų baimėms ir abejonėms, kaip viskas pasiseks ar nepasiseks. Aš nesuku galvos, kaip tai paveiks mano kūną, kaip tai mane pakeis, ar man pavyks atsistatyti – fiziškai, emociškai. Aš neišgyvenu dėl to ar liga neatsinaujins, nes puikiai suprantu, kad problemos juk neišsprendžiau, tik pašalinau pasekmes – ligos plėmas, prakeiksmas, polinkis į ligą, genetika – kaip norite taip pavadinkite, lydės mane visą laiką. Aš save, kitus, pasaulį ir savo santykius su visu tuo, savo vietą visame tame matysiu ir vertinsiu iškreiptai – per akinius su tuo plėmu. Tai kalėjimas – užburtas ratas.

Vietoje to aš visą savo dėmesį skiriu tam, kad geriau pažinčiau savo mąstymą, savo jausmus, savo tikruosius norus ir savo kūną. Vietoje to aš visą savo dėmesį skiriu tam, kad suprasčiau kodėl mano kūnas taip sureagavo, į ką sureagavo ir kaip ateityje aš galiu to išvengti. Kad išmokčiau naujo požiūrio, naujo elgesio, naujo santykio su savo kūnu. Pradėčiau geriau save jausti, kalbėtis ir gerbti savo kūną. Aš galiu savo laiką ir jėgas skirti tam, kad geriau pažinti save, savo gyvenimą ir labai dažnai patį Dievą – savo prigimtį. Vietoje to, kad tyrinėčiau kaip veikia kažkieno sukurta gydymo mašina.

Ir ši istorija apie vieną labai drąsią, ryžtingą, darbščią, disciplinuotą ir pragmatišką moterį. Skaitykite, mąstykite ir jauskite, kaip keičiasi pasaulis…

Diagnozė ir ligos istorija

Pateikiu šiek tiek medicininės informacijos. Sarkoma – tai agresyvus vėžys. Agresyvus ta prasme, kad labai greitai augantis. Beveik prieš pusantrų metų  Viktorijai daryta pirma operacija – išoperuotas  apie 16 cm auglys (retroperitoninio tarpo piktybinis navikas) – pilvo giluminėje ertmėje, prie pat gimdos. Po trijų mėnesių atlikta pakartotina (antra) operacija, nes ne pilnai gerai buvo išoperuota, šį kartą su auglio likučiais buvo pašalinta ir gimda bei viena kiaušidė (pilvo jungiamojo ir minkštųjų audinių piktybinis navikas). Po beveik metų daryta trečioji operacija – auglys atsinaujino pilvo pjūvio vietoje – apie 5 cm (kitų nurodytų lokalizacijų metastazinis piktybinis navikas).

Viktorijai kaip ir priklauso buvo paskirta chemoterapija – sarkoma tai ne juokai, ji labai greitai atsinaujina. Tačiau chemoterapijos Viktorija atsisakė, nusprendė ieškoti kitokių sveikimo būdų. Kai gavau jos laišką, kurioje ji aprašė savo ligą ir tai, kad atsisakė chemijos, supratau – pradėti dirbti turime nedelsiant.

Dirbome kartu šešis susitikimus po 2-3 val. Jeigu labai tiksliai, tai penkis susitikimus iki Pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimo ir vieną jau po tyrimo. Laiko išklotinėje šis tyrimas buvo atliktas po kiek daugiau nei dviejų mėnesių po paskutinės operacijos. Atsakymas – agresyvaus vėžio nebėra, jis nebeatsinaujino. Dar kelių savaičių laikotarpyje atlikta tikslinamoji kompiuterinė tomografija – vėžinių ląstelių nėra.

Diagnozės analizė ir pasiruošimas darbui

Kas dirba su šiuolaikine psichosomatika žino, kad sėkmingam ir greitam darbui svarbu trys dalykai. Pirmieji du – tai auglio audinys bei jo lokalizacija kūne. Iš šių dviejų dalykų išplaukia trečiasis su kuriuo ir dirbame – tai išgyvento streso-konflikto, kuris iššaukė tokią organizmo reakciją, pobūdis, tai yra tema. Mes dažniausiai nežinome kokiame laikotarpyje, tai yra kada ir kokiame kontekste, tai yra situacijoje, buvo išgyventas šis stresas, tačiau audinys ir lokalizacija mums nurodo su kokia tema tai gali būti susiję.

Šiuo atveju audinys aiškus, turime reikalą su LEJOMIOSARKOMA, tačiau jos lokalizacija man nedavė aiškaus atsakymo, su kuo galėtų būti surištas Viktorijos išgyventas stresas-konfliktas. Lejomiosarkoma reiškia, kad auglys sudarytas iš lygiųjų raumenų, tai raumeninis audinys. Dažniausiai lejomiosarkomos aptinkamos gimdoje. Jeigu taip būtų, jeigu auglys būtų gimdoje, tai išgyventas stresas būtų susijęs su nepageidaujamu nėštumu arba atvirkščiai, baime nepastoti (negebėti išnešioti vaisiaus, pagimdyti, TURĖTI VAIKŲ). Tačiau šiuo atveju, auglys ne gimdoje, nors taip net buvo manoma pradžioje. Pirmoji operacija Viktorijai buvo paskirta ginekologinė ir tik operuojant paaiškėjo, kad auglys ne pačioje gimdoje, o šalia.

Jeigu lejomiosarkoma ne gimdoje, o pilvo srityje ji gali būti pilvaplėvės arba didžiosios taukinės audinių. Tuomet galima būtu galvoti apie stresą išgyvenant puolimą ir ATAKĄ. Ataka gali būti tiesioginė – į pilvą, arba virtuali – žodinė, kurią žmogus priima kaip smūgį į pilvą. Ataka į pilvą galėjo būti išgyventa dėl pačios operacijos, kad reikia pjauti pilvą. Bet tuomet tai galėjo įvykti tik kaip operacijos pasekmė. Bet pirmasis auglys juk išaugo iki operacijos. Taip, antrasis auglys (pjūvio vietoje) galėjo atsirasti kaip pasekmė išgyvenus “ataką į pilvą”. Bet mes visada pirmiausiai dirbame su pradžių pradžia, ieškome nuo ko viskas prasidėjo. Bet kuriuo atveju, auglys nėra nei iš pilvaplėvės, nei iš riebalinio audinio, tai lygiųjų raumenų – gimdos raumens auglys, nors ir ne gimdoje.

Tai su kuo, Živile, dirbsime: su gimda ir nėštumų / vaikų tema, ar su puolimo ir atakos tema? Netinka nei vienas, nei kitas variantas. Taigi aiškaus atsakymo neturėjau, nusprendžiau laisvu režimu skanuoti Viktorijos psichinę erdvę ir tuo pačiu fone laikyti abi temas.

Pirmosios įžvalgos 

Iš karto atsiprašau visų psichologų ir psichoterapeutų dėl vartojamų psichologinių terminų (stresas-konfliktas, streso tema, psichinė būsena ir pan.) neapibrėžtumo. Tai ne mokslinis akademinis straipsnis. Vartoju juos intuityviai, akcentuojant tą jų turinio dalį, kuris man aktualus aptariamame kontekste. Taip pat iš karto atsiprašau už turinio pateikimo struktūrą. Tai ir ne metodinė medžiaga. Tai asmeninis pasidalinimas.

Taigi, turiu moterį, jos tris operacijas, kaip ir tris diagnozes ir skambų, gąsdinantį pavadinimą – Sarkoma. Kaip žinome, tai labai agresyvaus vėžio forma. Tiesa, gana reta, sudaro vos 1 proc. visų vėžinių susirgimų. O man, išgirdus pavadinimą Sarkoma, prieš akis iš karto iškyla Jurgos Ivanauskaitės portretas – moters kovotojos už Tibeto laisvę ir kovotojos prieš patriarhalinę katalikų bažnyčią, moteriškumo vertės atskleidėja (“Ragana ir lietus”, daugiau jos knygų neskaičiau) portretas. Ir kaip paaiškės vėliau, mano asocijacija su kovotojiška dvasia nebuvo atsitiktinė.

Priešais save matau gražią, jauną moterį. Kaip vėliau paaiškėjo 43 metų amžiaus, bet atrodė jaunesnė – skaisti, lygi veido oda, žvitrios lakstančios akys, greita kalba. Kai pradėjome šnekėtis, pastebėjau jos nekantrumą – lyg mergaitė, kuri pyktų ir trypčiotų vietoje. Mat aš bandžiau aiškintis, tai kurioje konkrečiai vietoje tas auglys buvo ir iš ko jis ten sudarytas ir kodėl jis kažin ne gimdoje, o pilve, bet ne pilvaplėvėje ar riebaliniame audinyje, o šalia gimdos, ir gal ji dar turi kokios nors papildomos informacijos iš gydytojų apie tai? Ją tai erzino. Ji norėjo greičiau ką nors daryti, o ne šnekėtis. Pasižymėjau savo užrašuose – NEKANTRUMAS. Tai buvo pats pirmas pastebėjimas, ir tuo pačiu, simboliškai, šia tema paskutinėje mūsų konsultacijoje mes ir užbaigėme tam laikui mūsų bendrą darbą.

Onkologijos atvejai yra kartu ir sudėtingi ir gana paprasti. Sudėtingi todėl, kad išgyventas ligos (tiksliau specialios biologinės programos) įjungimo stresas dažniausiai iš esmės yra tapęs jau gyvenimo strategija, kuri įsišaknijusi ir giliai – žmogaus psichologijoje, elgsenoje, ir plačiai –  per visą gyvenimo istorijoją, daugelyje situacijų, socialinių vaidmenų. Todėl sunku atrasti tą vieną momentą, tai yra situaciją, kurioje psichika dėl kažkokių priežasčių tikrai pakibo ir neberado išeities (todėl įsijungė kūnas) iš atrodytų visą gyvenimą patiriamų patirčių.

Kita vertus, onkologijos atvejai paprasti tuo, kad onkologija sergančio žmogaus tema, vidinis konfliktas yra visą laiką tiesiai prieš akis, jis visą laiką jame – jo nereikia giliai ieškoti. Todėl nėra sunku išsiaiškinti, kokia jo dominuojanti tema. Tai man teikė vilčių, nes iš diagnozės tema, kaip ir minėjau, man nebuvo aiški.

Tačiau, nekantrumas, negalėjo būti ta tema – tai tik reakcija. Už kurios reikia ieškoti daug gilesnės psichinės būsenos.

Stiprus vidinis vaikas – tai visų pirma, drąsa

Taigi, pirmiausiai, kas atkreipė mano dėmesį, tai nekantrios mergaitės reakcija. Dabar, praėjus jau kuriam laikui po mūsų susitikimų, galvoju kad būtent stipri vidinio vaiko Viktorijos asmenybės dalis, kuri pirmiausiai apsireiškė savo nekantrumu, leido jai tiek priimti drąsų sprendimą dėl kitokių savo sveikatos problemos sprendimo būdų, tiek iš esmės padėjo “išvežti” šį savo pasirinkimą iki galo. Juk mūsų vidinis vaikas ir yra atsakingas už drąsą, spontaniškumą, kūrybiškumą, riziką, pasitikėjimą, kad viskas bus gerai. Tiems pas kuriuos jų vidinis vaikas silpnai išreikštas, užspaustas didelio mūsų intelekto, didelės ir išmintingos galvos, suaugusiųjų pasaulio autoritetingumo tokius sprendimus priimti ir tokias patirtis išgyventi beveik neįmanoma.

Pirmo susitikimo metu paklausus Viktorijos “o ko iš tikrųjų norite?” Atsakymas buvo – meilės, santykių, nori būti mylima, jaustis reikalinga, įvertinta. Vėliau, dirbant šioje temoje priėjome prie vidinio jausmo, kad aš esu bloga ir neverta meilės. Ir, žinoma, kad tai ateina iš vaikystės, kada tu mamai “vis ne tokia”, “vis kas nors blogai”. Kitų susitikimų metu dirbome su šiomis temomis giliau ir apie tai rasite kiek vėliau aprašymus, tačiau čia norisi dar paryškinti stipriai išreikštą  Viktorijos vidinio vaiko asmenybės dalį. Tik šiuo atvejų ne stipriąją jo pusę, o silpnąją – vaikystėje nedamylėtas (atsiprašau, priesagos da- lietuvių kalboje nėra, bet jis gerai išreiškia tai, ką noriu pasakyti) vaikas, užaugus niekur nedingsta. Jis nuolat iš aplinkinių reikalauja, kad jį visi mylėtų, nes tik taip jis jaučiasi sugus ir pripildytas.

Išgyventa ataka jau ankstyvoje vaikystėje

Pirmo susitikimo metu dažniausiai dirbame su tuo, kas tuo metu atsiveria, kas tuo metu yra aktualiausia žmogui, kas neramina. Juolab, kad iš diagnozės nebuvo aišku, kur ieškoti aktualaus išgyvenimo, kuris įjungė ligą. Buvo svarbu tiesiog pajausti žmogų, kuo jis kvėpuoja, kokios jo viduje žaizdos, koks psichinis turinys pulsuoja, koks neurotinis mąstymas sukasi galvoje. Išėjome į vaikystę, kai 4-ių metukų mergaitė buvo palikta ligoninėje, patyrė vyresnių vaikų patyčias – užsidarė ir “užšąlo” viduje. Tuo metu galvojau apie ATAKĄ, apie tai, kad mergaitė jau ankstyvoje vaikystėje išgyveno skaudžią kitų vaikų ataką.

Svarsčiau, gal būt Viktorija nuolat išgyvena, jaučia išorinio pasaulio ataką, jaučiasi puolama ir turi nuolat gintis. Gal būt tai jos vedančioji, dominuojanti tema ir kažkas panašaus bei stipraus įvyko per paskutinius metus, kas išprovokavo stiprią gynybą, kad net kūnas pasijungė ir “prisiaugino” papildomo audinio.

Dirbome su ta maža mergaite – išjudinome situaciją, įnešėme į išgyventą situaciją daugiau atspalvių, erdvės, dinamikos, bandėme kartu ir kovoti, ir atstovėti prieš ataką, ir ieškoti pagalbos, ir pasiduoti – visiškai pasiduoti ir nustoti kovoti. Galiausiai tam tikra technika transformavome šią užšąlusią asmenybės dalį ir integravome į save.

Užsišaldyti ir atsiriboti – tai išlikimo strategija, kada susiduri su stipresniu blogiu prieš save, kada esi mažas ir silpnas ir negali jam pasipriešinti fiziškai. Tu tiesiog atsitrauki, “užsišaldai”, disocijuojiesi, kad nejaustum skausmo. Su tuo viskas gerai, svarbu, kad tokia elgsena netaptų pirmu ir pagrindiniu pasirinkimu apskritai sąveikaujant su pasauliu.

Ir jau čia išryškėjo vedančioji Viktorijos sąveikos su pasauliu tema – ATSTŪMIMO BAIMĖ – aš atstumta, aš nerūpiu, aš bloga. Tik man dar buvo neaišku, kaip ji sužais konkrečiai Viktorijos diagnozės kontekste. Užsiminsiu tik apie prasmines jos turinio sąsajas: tam, kad nebūtum atstumtas, tu ruti būti reikalingas, o tam, kad būtum reikalingas, tu turi būti ypatingas – svarbus, Viktorijos atveju (kaip vėliau matysime) – turintis sprendimo galią. Priešingu atveju tu būsi atstumtas. Tai jėgos pozicija, kad su tavimi skaitytųsi ir kad turėtum tau reikalingą ryšį, tai yra nebūtum atstumtas.

Beje, pati Viktorija savo ligą siejo su skyrybų išgyvenimu. Ir atrodytų, kaip tai logiška, juk skyrybos gali būti susijusios ir su gynyba, kova dėl turto, kurios beja kaip tik ir nebuvo, Viktorija nusprendė nekovoti ir dėl to jautė pyktį, kad vyras “kaip karalius patenkintas visas per skyrybų procesą vaikščiojo”. Ir galima buvo bandyti ieškoti pasąmoninio Viktorijos noro turėti dar vieną vaiką arba nedaryti aborto (apie tai kiek vėliau), ir tai gal būt galėjo išsaugoti santuoką. Tačiau dirbant su simptomu (auglio vieta, virtualiu augliu), bandant jį aktualizuoti, “įjungti” – jis nereagavo nei į jos vyrą, nei į patį skyrybų procesą ar faktą.

Kas Jums yra sarkoma ?

Kaip ir priklauso onkologijos atveju, dažniausiai visų pirma dirbame su mirties baime, tada su diagnozės baime, tada su savo kūno priėmimu – Viktorijos atveju, galimos chemoterapijos poveikio ir pasekmėmis kūnui baime. Koks turi būti šio darbo rezultatas? Mirtis! Gerai. Nematau tame nieko blogo. Gyvenimas plika galva ir be antakių! Irgi gerai. Viskam sakau TAIP ir viską priimu – tai tiesiog patirtis, tai tiesiog gyvenimas, gyvenimas būna ir toks – kai miršti.

Tuomet uždaviau Viktorijai klausimą “kas Jums yra sarkoma?” Ir pirmieji spontaniški jos pasidalinimai buvo: “gražus žodis, skambus, kažkoks ypatingas, išskirtinis”. Iš vienos pusės tai atskleidė tą stiprią ir vežančiąją Viktorijos dalį – vaikiškumą ir romantizmą, lyg žmogus nesuprastų ligos rimtumo, lyg nesuprastų, kad gal būt jam liko paskutiniai metai, lyg ignoruotų ir nepriimtų objektyvios realybės. Tiesa, Viktorija buvo užsiminusi apie savo žinojimą, kad reikia priimti savo ligą. Juk yra net visa knyga “Pamilk savo ligą”. 

Turiu prisipažinti, šios knygos neskaičiau, todėl negaliu pasakyti, kaip ten ši tema išplėtojama, bet man žodį “meilė” čia norėtųsi pakeisti į priėmimą, pažinimą ir pripažinimą, kad liga tai mano dalis, kad tai aš sukūriau, kad tai kyla iš manęs, kad už tai esu atsakingas AŠ. Ir su romantizmu, gražių ar meilių pavadinimų priskyrimu savo ligai tai mažai ką turi bendra. Tai atsakomybė – TOTALI ATSKOMYBĖ.

Iš kitos pusės, Viktorijos pasidalinimas apie tai, ką jai reiškia sarkoma – “gražus žodis, skambus, kažkoks ypatingas, išskirtinis”, jau patį pirmą susitikimą lyg pirštu durė į ką reikia atkreipti dėmesį – tai LIGOS nauda, jos REIKALINGUMAS.

Biologine prasme, “įsijungusi” liga gelbsti mums gyvybę. Liga įsijungia pasąmoningai, automatiškai, kai gyvūnas, biologinė būtybė (žmogus irgi gyvūnas, homo biologicus) išgyvena grėsmės jo gyvybei situaciją ir kada žmogaus protas neranda sprendimo. Mūsų sąmoninga psichikos dalis “pakimba” ir įsijungia refleksai, kūnas, automatizuotos reakcijos, užtikrinančios individo išikimą.

Šalia biologijos, visada eina ir psichologija – savo santykio su reiškiniais suvokimas. Mes juk kalbame ne apie gyvūną, o apie žmogų – žmogaus psichika kur kas sudėtingesnė, mūsų suvokimai gali labai skirtis. Mes turime ne tik fizines, tikras žmogaus išlikimui grąsinančias situacijas (badas, šaltis, šautuvas prie smilkinio), bet ir virtualias, prasmines, tai yra galvoje susikurtas prasmes, pvz. atleidimas iš darbo = badas.

Ir trečias dalykas, žmogus yra ne tik fizinė ir psichinė būtybė, bet ir socialinė – homo socialis. Šiuo požiūriu vertinant ligą paaiškėja, kad liga labai dažnai mums naudinga, reikalinga ir kompensuoja mūsų socialinį nepilnavertiškumą, socialinį deficitą. Dėl ligos aš galiu ką nors daryti / nedaryti arba kuo nors jaustis, būti.

Taigi, liga visada mums reikalinga, mums tarnauja: biologiškai, gelbėdama fizinę gyvybę; psichologiškai, kovodama su mūsų virtualiais prasminiais demonais ir socialiai, integruodama mus į sociumą, mums mažiausią diskomfortą ir nerimą sukeliančiais vaidmenimis.

Tai, kas Jums yra sarkoma? Tai gražus žodis, skambus, kažkoks ypatingas, ryškus, išskirtinis. Ir galėtumėme pratęsti už to pasislėpusį socialinį deficitą – tam, kad tave sociumas priimtu, reikia būti išskirtine, ypatinga, ryškia. Vėliau atsiskleis ir tai, kokiame konkrečiai kontekste Viktorijai tai buvo gyvybiškai svarbia būtinybe, kas tai per situacija ir su kokiu sociumu tai susiję. Viktorijos išgyventame kontekste, tai išsiskleidė tiesiog, kaip būtinybė būti svarbia, verta (atitikti tam tikriems  kitų iškeltiems kriterijams) ir priimta, kad nebūtum atstumta ir išsaugotum tau reikalingą ryšį su tais kitais. Išsamiau tai atskleidžiama kiek vėliau, analizuojant pačią išgyventą Viktorijos stresinę-konfliktinę situaciją.

Kas Tau iš tikrųjų yra sarkoma – trys žodžiai ! 

Manęs Viktorijos reakcija iki galo netenkino, man reikėjo didesnio emocinio krūvio. Mes kabinome giliau, paspaudžiau Viktoriją, paprovokavau dėl to, kad ji savo ligą romantizuoja ar kad  ją turėdama jaučiasi ypatinga. Viktorija bandė samprotauti, pasiaiškinti. Paspaudžiau dar stipriau: “ką tau iš tikrųjų reiškia sarkoma – trys žodžiai!” Provokacija davė rezultatą, galiausiai atsakymas buvo: DIDELIS RANDAS, IŠDAVYSTĖ ir PYKTIS.

Kada žmogus yra emocinėje įtampoje, provokuojamas iš jo netikėtai išsprūsta tiesa. Paskui labai greitai pasijungia ir protas – bando tuos žodžius paaiškinti racionaliai. Bet tu matai, kad tiesa, kurios net pats žmogus dar nesupranta jau išsprūdo, jau ištrūko į dienos šviesą.

Didelį randą – susiejau tiesiogiai su kūno išvaizda, seksualumu, moteriškumu, juolab, kad Viktorija ieškojo naujų santykių, ieškojo meilės. Kita vertus, randas galėjo būti ir pasąmoninė metafora, kurios ieškojau aš. Kaip atsiranda randai? Nuo traumos: vienu atveju, tai gali būti atsitiktinis nelaimingas atsitikimas, kitu atveju, sąmoningas veiksmas – sužalojimas arba susižalojimas. Man tai atsišaukė su ATAKA ir išgyventu puolimu. Tačiau kada ir kur? Be to, kaip jau minėjau pradžioje, tai galėjo būti susiję su pačia operacija – “ataka į pilvą”.

Šiek tiek savo papildomais klausimais praskanavau Viktorijos savo kūno priėmimo erdvę – neradau didelės emocinės įkrovos tame, be to šiek tiek jau dirbome su kūno priėmimu, tai yra su kūno priėmimu po galimos chemoterapijos (jeigu jos vis tik prireiktų), todėl čia daugiau kol kas nėjome gylyn. Mane labiau domino “atakos” tema, kaip pirmesnė, kaip pradžia, o ne pasekmė.

Taigi, mane daug labiau sudomino žodis PYKTIS, o ypač IŠDAVYSTĖ. Man reikėjo rasti šių emocijų kontekstą, aš ieškojau šiuose žodžiuose gelmės, ieškojau ženklų, kurie man nurodytų kelią į TĄ IŠGYVENIMĄ, kuris įjungė ligą. Viso tolesnio darbo metu, šie žodžiai man buvo vedliai. Jie buvo užrašyti ant kiekvienos mano konsultacijos užrašų lapo. Ruošiantis kiekvienai konsultacijai pirmiausiai “pasėdėdavau” su šiais žodžiais. Viso darbo metu, jų intuityviai nepaleidau iš savo dėmesio lauko.

Ką visada pirmo susitikimo metu dar padarau – patikrinu, kaip reaguoja simptomas? Šiuo atveju simptomas buvo virtualus auglys, nes jis jau buvo išoperuotas. Mes susitelkiame į simptomą, susitapatiname su juo, įeiname su juo į kontaktą, jeigu jis nėra fiziškai matomas ar jaučiamas, tuomet pasitelkiame vidines kūno pajautas, vidinį žvilgsnį, vizualizaciją. Kartais keliaujame regresine metų skale į praeitį – stebime besikeičiančius kūno pojūčius, besikeičiantį simptomą. 

Kūnas reagavo – tai buvo labai geras ženklas. Simptomas atsišaukė – auglio vietoje Viktorija jautė karštį ir deginimą. Bandant atkoduoti, tai yra išvesti tai į konkretų prisiminimą, situaciją, pavyko tik įvardinti jaučiamą emociją. Tai buvo DIDŽIULIS PYKTIS. Viktorija jautė deginimą ir didžiulį pyktį. Dažniausiai šioje vietoje galima išeiti į TĄ SITUACIJĄ – ir darbas iš esmės būtų baigtas. Deja, paklausus su kuo tai susiję, priešais iškilo tik mamos figūra ir noras kumščiais ją sudaužyti. Toliau kol kas pajudėti nepavyko. Bet pykčio emocija man dar kartą patvirtino išgyventos atakos, puolimo ir kovos temą.

Kur ieškoti išgyvento streso – vidino konflikto ?

Per kelias vėlesnes konsultacijas aptarėme keletą temų, jos išgyvenamų situacijų. Galiausiai, sudėliojau Viktorijos pastarųjų metų stiprių išgyvenimų išklotinę ir pamačiau, kad gyvenimo įvykių daug tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame, tai yra darbinėje veikloje. Tai ir abortas (nepageidaujamo nėštumo tema?), ir vyro neištikimybė, ir skausmingos skyrybos. Tai ir grįžimas į Lietuvą, bandymas integruotis – per paskutinius tris metus pakeisti penki darbai, kitaip tariant keturi atleidimai (atakos tema?) iš darbo.

Po kelių konsultacijų ir vėl tas pats klausimas: tai su kuo, Živile, dirbsime? Kur su klientu keliausime? Nežiūrint to, kad atrodytų niekur su situacijos, kuri išprovokavo simptomo įsijungimą, paieška nepajudėjome, psichinis darbas vyko pilnu tempu. Lygiagrečiai dirbome ir su fonuojančiomis, tai yra tuo metu aktualiomis temomis: santykiai su mama, santykiai darbe, apskritai santykiai – visur skambėjo ATSTŪMIMO tema. Ir kartu eidavome ir į simptomą.

Dirbome keturias pilnas konsultacijas. Dirbome šeštadieniais, nes jau po pirmo susitikimo pamačiau, kad ryte (darbo dienomis Viktorija galėjo bendrauti tik vakarais, po darbo) Viktorija aktyvesnė, geriau ir giliau įsitraukia į procesus. Be to, kiek žinau, ji šeštadienio rytais daug vaikščiodavo, o kai sveikata jau leido – ir bėgiodavo. Taigi kūnas būdavo aktyvus, psichika po dienos dar nepavargusi.

Kodėl reikėjo kelių konsultacijų, kol galiausiai išėjome į TĄ SITUACIJĄ? Nežinau, kas tai nulėmė. Iš vienos pusės man ir mano psichikai (pasąmonei) reikėjo perprasti Viktorijos psichiką, jos mąstymo ir elgsenos būdus, prisiderinti prie jos. Kita vertus ir Viktorijai bei jos psichikai (pasąmonei) reikėjo laiko atsipalaiduoti, pasitikėti ir išmokti dirbti kartu su manimi. Gali būti, kad dar ir reikėjo skirtingomis kryptimis išvaikščioti atstūmimo temą, nes ji grojo pirmu smuiku ir toje svarbiausioje išgyventoje situacijoje.

Simptomo aktualizacija / vizualizacija

Pirmo susitikimo metu, kada paprašiau apibūdinti auglį, koks jis Viktorijai atrodo, ji panaudojo “stručio kiaušinio” metaforą: jis atrodo kaip stručio kiaušinis ir su gyvybe viduje. Tuomet pirmą kartą užsiminė ir apie abortą ir, kad gal dabar, kai ji per antrąją operaciją neteko gimdos, tai ir yra atpildas už tai – bausmė.

Siekiant simptomą aktualizuoti dar labiau, tikslinantis ir fokusuojant dar daugiau dėmesio į jį, suteikiant konkrečius materialaus pasaulio kriterijus (formą, spalvą, kvapą ir pan.), labai greitai po stručio kiaušinio ir gyvybės jame, Viktorija lyg susinepatoginusi dėl to, apibūdino kiek kitaip: tamsiai raudonas, mėsos gabalas, raumens ląsteliena, formos kaip regbio kamuolys.

Nepraleidau šio momento. Man taip tiko “nepageidaujamo nėštumo” tema ir “gyvybė stručio kiaušinyje”, taip norėjosi čia pamatyti tą išgyventą konfliktą, tą šoką, įjungusį ligą. Todėl pirmiausiai pavaikščiojome po šią temą, susitikome ir pasišnekėjome su negimusiu vaiku.

Viktorijai, kaip ir kiekvienai moteriai abortai – skausminga tema, tačiau tai nebuvo tas įvykis, ta situacija. Tai atsispindėjo tiek emociniu fonu: Viktorija nejautė čia nei pykčio, nei atstūmimo, nei išdavystės, tiek fizine kūno (ne)reakcija: simptomas neįsijungė, nesusiaktyvino darbo šioje situacijoje metu.

Be to, kalbantis neatsiskleidė ir Viktorijos koks nors dabartinis noras dar turėti vaikų, ar baimė, kad jų nebeturės, dėl ko kūnas galėjo stiprinti savo gimdos funkciją – įjungti ligą. Tarkime skyrybų kontekste, tai galėjo būti kažkaip aktualu. Tačiau nieko panašaus Viktorija nejautė. Ir iš tiesų, auglys juk buvo ne pačioje gimdoje, o šalia. Viduje jaučiau, kad tai kažkaip susiję su “turėti vaiką”, bet greičiausiai ne ta tiesiogine, klasikine prasme, kai motina nori vaiko, tai turėjo kažkokį savo niuansą, savo specifinį kontekstą.

Turint pagrindinio simptomo-auglio vaizinį jau galima buvo su juo dirbti. Tiesa, tikslumo dėlei, prieš tai dar paprašiau Viktorijos atskirti simptomą – pirmąjį didyjį auglį ir antrąjį mažąjį prie pilvo sienelės. Šiek tiek prašiau apibūdinti tą mažajį, tačiau iš esmės vėliau dirbome su didžiuoju.

Darbui dar reikėjo konkrečių situacijų. Dažniausiai eini į simptomą, o psichika savaime išmeta, primena aktualią situaciją, įvykį, žmogų. Bet jeigu dėl kažkokių priežasčių automatiškai tai nevyksta tuomet tikriname visas mums atrodančias, kaip aktualias situacijas, tai yra tikriname rankiniu būdu.

Remiantis svarbių Viktorijai žmonių ir pastaruoju metu išgyventų stiprių įvykių išklotine ėjome į simptomą ir stebėjome, kaip jis reaguoja, kaip keičiasi jo vaizdinys ir vidiniai pojūčiai kūne kiekvienu atveju. Daugeliu atveju (į artimuosius, skyrybas, abortą, darbovietes ir kt.) jis tiesiog mažėjo, susitraukinėjo ar pakeisdavo spalvą, pakitimai buvo neryškūs. Tačiau buvo du labai ryškūs dinaminiai vaizdiniai-pojūčiai: tai konkrečių metų Kalėdos, kurias paminėjus vidinis auglys pradėjo tiesiog “spardytis ir daužytis” bei negimęs (aborto) vaikas, apie kurį jau minėjau, kuomet auglys tiesiog “sprogo”.

Tai buvo labai stiprūs pojūčiai, reikėjo šias situacijas imti darbui. Supratau, kad greičiausiai reikės dar padirbėti su negimusiu vaiku, matyt, kažko neišbaigėm, kažko neužkabinau. Bet atidėjau tai vėliau, nes su tomis konkrečiomis Kalėdomis dar nedirbome. Neturėjau jokio supratimo apie ką tai, kas tai per situacija ir su kuo tai susiję.

Tos svarbiausios situacijos radimas

Štai kokia tai buvo situacija. Bendros Kalėdos su savo tėvais, seserimi bei jos šeima. Viktorija skiriasi su vyru, jos laukia skyrybų procesas ir tai pirmos Kalėdos atskirai. Per skyrybas Viktorija nekovojo, sutiko su viskuo, kaip norėjo jos buvęs vyras. Nors skyrybų mes neanalizavome, vieno pašnekesio metu išsprūdo vidinis pyktis, kad vyras “vaikšto kaip karalius patenkintas” gavęs visko ko nori. Taigi skyrybos nebuvo nuspalvintos kažkokio didelio laimėjimo,  pakylėjimo ar išsilaisvinimo emociniu fonu. Tai buvo skaudus faktas. Viktorija jautėsi vieniša, turėjo daug nuoskaudų, nusivylimo.

Ir štai tokiu nelengvu Viktorijai metu, įvyksta tai kas įvyksta. Jos šeima dar nesusėdus prie Kalėdinio stalo iškelia turto padalijimo vaikams, tai yra Viktorijai ir jos seserei, klausimą. O tiksliau, kalba ėjo apie tai, kad nuo kažkokių labai senų laikų ant Viktorijos vardo buvo užrašytas žemės sklypas. Juo naudojosi tėvai, kaip savu, tik dėl kažkokių priežasčių negalėjo apiforminti savo vardu. Šeimos nuomone reikia tai sutvarkyti ir žemė turi būti padalinta taip: 1/3 dalis Viktorijos, o 2/3 sesers. Padalijimo logika ir kriterijus labai aiški: sesers dalis didesnė, nes ji turi TRIS VAIKUS, o Viktorija tik du.

Šį žemės padalijimo klausimą pirmoji iškėlė mama. Mama daugiausiai ir kalbėjo. Nelabai Viktorija atsimena, ką sakė tėvas. Visiškai neatsimena sesers, ji lyg visai išblukusi. Bet gerai atsimena, kaip įnirtingai šią idėją gynė sesers vyras, kuriam ji liepė nesikišti ne į savo reikalus. Taigi, Viktorija nesutiko su tuo, pyko, gynėsi, stovėjo savo tiesoje, kovojo, kol galiausiai paliko tėvų namus ir Kalėdas sutiko viena. Važiuodama namo visą kelią praraudojo.

Tai buvo šeimos ATAKA, PUOLIMAS. Pagal klasikinį šiuolaikinės psichosomatikos vadovėlį atitinkanti visus tris kūno pasijungimo į situacijos sprendimo procesą faktorius: NETIKĖTUMAS, IZOLIACIJA, DRAMATIZMAS. Šie trys faktoriai veikiantys vienu metu, surezonuoja mūsų organizme tokiu būdu, kad atsijungia mūsų loginis mąstymas, atsijungia protas, sąmoningumas ir įsijungia išlikimo instinktas. Situacija atrodo tokia šokiruojanti ir netikėta, kad psichika neranda išeities ir įsijungia kūnas, tam kad padėtų išgyventi šioje situacijoje. O mūsų kūnas, tai yra pasąmonė supranta viską tiesiogiai, pas ją nėra jokių perkeltinių prasmių: reikia trečio vaiko – bus.

Juk galima buvo protingai ir ramiai pasakyti, kad dabar Kalėdos ir ne tas metas, kad aptarinėti tokius reikalus. Kita vertus, man besiklausant Viktorijos paaiškinimų, visą laiką kvirbėjo klausimas: o tai kada tas metas? Arba galima buvo protingai ir ramiai pasakyti, kad aš dabar nepajėgi kalbėtis apie tai, ar spręsti tokius klausimus, dabar išgyvenu ir taip sunkų skyrybų laikotarpį. Kita vertus, man besiklausant Viktorijos paaiškinimų, visą laiką kvirbėjo dar ir kitas klausimas: ką čia spręsti? Juk tai tėvų valia, jie duoda tiek kiek nori ir tam kam nori. Todėl tėvai irgi galėjo tik ramiai informuoti apie tai, kad tai turi būti sutvarkyta ir būtent tokiu būdu, argi ne?

Tačiau Viktorijai tai buvo puolimas, prievartavimas, reikalavimai perrašyti žemę sesei ir instinktyviai suveikė gynyba ir kova. Visų pirma ji galvojo, kad žemė turėtų būti padalinta bent jau po lygiai. Nors iš tiesų, Viktorija nuo šiol juk viena augins savo du vaikus, tai nėra lengva ir šiuo metu šeimos parama jai būtų pravertusi. Šeimos parama tiek moralinė, tiek materialinė. Tuo tarpu šeima mato viską kitaip, vietoje paramos ji išgyvena artimųjų puolimą ir jos materialinį susilpninimą. 

Tai dramatiška ir netikėta. Ir ji išgyvena tai viena – izoliuotai: jie visi prieš mane, aš viena. Aš turiu būti stipri, turiu kovoti ir pastovėti už save. Aš nebeturiu vyro, kuris mane užstotų ir mane puola patys artimiausi man žmonės – aš viena ir jeigu aš nepadarysiu taip kaip liepta, aš būsiu ATSTUMTA. Aš niekam nerūpėsiu. Aš būsiu bloga.

Kaip nebūti atstumtai, nebūti blogai ir kartu išsaugoti savo žemę? Reikia atitikti tam tikrus kriterijus – turėti tris vaikus, kaip ir sesuo, juk tuomet žemė būtų padalinta po lygiai. Ir tai rekia padaryti greitai. Ir štai susidėlioja visas paveikslas: ir ataka, puolimas ir gynimasis “trečiu vaiku” – augliu prie gimdos.

Kadangi Viktorija apie vaikus šiuo metu tikrai negalvoja, ji šiuo metu skiriasi ir galvoja, kaip jai reikės išlaikyti jau turimus du – auglys užaugo ne gimdoje, kaip stiprinantis gimdos funkciją, o kaip gynybinis darinys – šalia gimdos. Gali būti, kad pasąmonėje švysteli mintis, kad jei nebūtų anksčiau dariusi aborto, dabar turėtų irgi tris vaikus. Taip susiejau simptomo reakciją į negimusį vaiką, tai yra į “sprogimą”. Todėl daugiau į šią temą – turėti vaikų – nėjome.

Simptomo “deginimas”

Simptomo deginimas – tai terminas, kuriuo mūsų darbą su simptomu pavadino pati Viktorija: ar šiandien deginsim simptomą? Dabar dažnai naudoju šį pasakymą darbe ir vis prisimenu Viktoriją. Ne visada simptomas turi degti, gali būti ir kiti pojūčiai. Pavyzdžiui, dirbant su varikoze, gali kojas rakinti ar spausti, o po to jos pasidaro lengvos lengvos, lyg jas kas paleistų. Tačiau Viktorijos atveju, tai iš tiesų buvo deginimas.

Taigi, situacija buvo pagauta, reikėjo joje dirbti ir atjungti gynybinę reakciją bei atitikimo “trečio vaiko” kriterijui gyvybiškai svarbų poreikį.

Pradžioje dirbome klasikiniu šiuolaikinės psichosomatikos būdu – nueik į praeitį ir įspėk save, sustiprink ten save, paruošk šiam įvykiui. Taip mes nuimame netikėtumą ir izoliaciją: mes ateiname pas save patį į praeitį – taigi aš jau nebe vienas, o mes dviese, ir aš įspėju save, papasakoju sau kas bus – psichika gali pasiruošti tam. Dažnai šioje vietoje iš laiko perspektyvos suteikiame naują prasmę įvykusiam įvykiui ir mūsų išgyvenimui. Mūsų pasąmonei nėra laiko – viskas vyksta čia ir dabar: esama dabartis, išgyvenama praeitis ar išjaučiama ateitis. Taip veikia metodas.

Save paruošus mes vėl einame į situaciją, išgyvename ją iš naujo, bet tame mes jau matome daugiau spalvų, niuansų. Šis grįžimas pasiruošus, įneša į išgyvenamą situaciją daugiau aiškumo – į ką aš iš tiesų sureagavau, kas mane įskaudino, užgavo, užkliudė.

Taigi jausmus mes ištraukėm, išgyvenom, situaciją apsišvietėme, bet kaip kūnas turi suprasti, kad gintis čia nereikia? Vienas iš variantų ir yra suprasti, kad tu pakankamai stipri, kad susitvarkysi pati – tam mes save paruošiam. Be to, mes ten sau praeityje duodame resursinį žinojimą, kad viskas bus gerai – niekas tos žemės neatims, gali būti rami. Bet čia juk ne apie žemės atėmimą ėjo kalba, o apie galimą atstūmimą. Aš jaučiau, kad čia yra kažkas dar giliau, kad gal mes kūną ir atpalaidavome, bet joje įsijungusios gynybinės programos dar neatjungėme.

Ėjome į tą momentą, kada ji viena važiavo automobiliu namo – raudodama. Tie patys jausmai: įniršis, PYKTIS, artimųjų IŠDAVYSTĖ, atstūmimas, ir DIDELIS SKAUSMAS, vienišumas. Vis klausiau, kokį sprendimą ten priėmėte? Ką nusprendėte? Tačiau nepavyko nieko ištraukti – viską buvo persmelkęs tik DIDELIS SKAUSMAS. Nežiūrint to, kad visą laiką Viktorijos simptomas reagavo, buvo karštas, labai karštas, jaučiau, kad mes slystame paviršiumi ir man trūksta gelmės. Kosmetinis darbas sarkomos neišjungs, tą puikiai supratau.

Nusprendžiau, kiek paklausinėti Viktoriją apie tą žemės reikalą. Norėjosi susigaudyti kas čia vyksta iš tikrųjų, nes Viktorijos išgyvenami toje šoko situacijoje jausmai man neparodė gilesnio išgyvenamo turinio. Iš skyrus tai, kad tai buvo ne metas apie tai kalbėti, kad ji jautėsi puolama, pikta, nieko daugiau nebuvo išsakyta, net tai, kad tai yra neteisinga, taip dalinti žemę. Man norėjosi sužinoti, o ką ji pati galvoja apie tai, kad ta žemė šiuo metu yra tik jos vienos nuosavybė.

Ir čia įsijungė protas, visko paaiškintojas – “aš nelaikau tos žemės savo, tai tėvų žemė, ji niekada nebuvo mano, tik užrašyta mano vardu ir tiesiog ten buvo ne metas apie tai kalbėti.” Viskas. Dar paklausiau, ar ji kam nors šią savo istoriją pasakojo? Taip, Viktorija tai papasakojo savo draugei ir draugė su ja nesutiko, jos nepalaikė. Dar kartą išgyventa izoliacija. Ir vėl paklausiau, o kaip Viktorijai atrodo, kada tas metas kalbėtis apie žemės perdalijimą, juk nuo to laiko praėjo jau keturi metai, o tai vis dar nesutvarkyta. Žinoma, dabar kada ji serga, niekas turbūt net nedrįsta kelti šios temos. Ir vėl man gražus paaiškinimas: “tai ta žemė juk ne mano, kai tėvai numirs tai ir pasidalinsime.”

Matėsi, kad Viktorijai nepatogu, lyg ji turėtų prieš mane teisintis. Man irgi buvo nesmagu, nes atrodė, lyg aš bandau aiškintis jos turtinius klausimus ir ieškoti čia kažkokios teisybės / neteisybės. Bet man buvo labai svarbu suprasti, ką ši žemė, o tiksliau tai, kad ji ją turi, reiškė pačiai Viktorijai. Nes į tiesioginį klausimą gaudavau tik vieną atsakymą: “man nieko tai nereiškia, tai juk tėvų.” Bet jeigu tai tėvų, tai kam dėl to kovoti? Tu tik priimi tėvų informaciją, kad žemė bus perdalinta. Viskas.

Todėl nusprendžiau eiti pačiu žiauriausiu keliu. Kaip dar kūną įtikinti, kad čia nereikia kovoti? Savanoriškai atsisakyti kovos objekto ir suvokti, kad galiu išgyventi ir be jo, kad tai nėra grėsmė mano išlikimui. Viskas gerai ir be jo. Taigi, ką mes padarėme?  – atidavėme žemę atgal tėvams. Tiksliau sumodeliavome ir išgyvenome, išjautėme tokią situaciją kaip realybę čia ir dabar.

Užsimerkite, uždėkite ranką ant simptomo ir įsivaizduokite, kad Jūs atiduodate žemę tėvams atgal. Juk ši žemė ir taip priklauso tėvams. Iš karto pasijungė gynybinė reakcija – jos neįmanoma perrašyti tėvams, todėl ji ir užrašyta ant manęs.

Įsivaizduokite, kad aš turiu stebuklingą lazdelę, ja mosteliu ir įvyksta stebuklas – Jūs galite perrašyti žemę atgal tėvams, tegul tai kas jų ir priklauso jiems, abra kadabra. Ir štai čia atsiskleidė tą gelmė, kurios aš siekiau. Bingo!

Pradžioje čia nebuvo net jokių emocijų, buvo tik didelis NE, didelis negaliu, didelis pasipriešinimas tam ir stuporas. Ir degė simptomas – jis buvo ne karštas, ne labai karštas, o jį tiesiog degino, degino ir ant jo uždėtą ranką. Tai tik stiprėjo viso tolesnio darbo metu.

Iš stuporo būsenos reikėjo išeiti, susivokti, kas čia vyksta: taigi žemę atiduodate, žemė nebe Jūsų,  žemė atiduota – ką jaučiate? kas viduje? koks jausmas? kokia emocija? Pasirodo šis vienvaldiškas žemės turėjimas – tai valdžia, tai galia spręsti, kontroliuoti. Visų pirma, tai galia kontroliuoti teisingą žemės padalijimą, tai yra per pusę. Viktorija visada jautė, kad mama labiau myli sesę, nežiūrint to, kad ji mažiau rūpinasi ja.

O antra, kada tu turi tai ko reikia kitiems, tave labiau vertina, tu esi reikalingas, tu rūpi, su tavimi siekiama palaikyti ryšį – gerą ryšį. Kai tu turi tai, ko kitiems reikia tu esi svarbus, vertas, su tavimi skaitysis ir tu nebūsi atstumtas.

Atidavus žemę atgal tėvams, Viktorija mato, kaip nuo jos nusisuka tėvai, kaip ji tampa nebereikalinga. Jaučia kaip silpsta, nyksta, kol visai išnyksta ryšys tarp jos ir tėvų. Ir ji jaučia, kokia ji atstumta. Ir ji palikta ir labai vieniša – labai labai vieniša, niekam nerūpi. Simptomas deginte degino ranką. Liepiau laikyti šią būsena, nes taip vyksta sveikimas. Tikslas buvo nueiti ir išgyventi TOTALŲ ATSTŪMIMO ir vienišumo jausmą, už kurio jau nieko nebėra. Ir tuomet arba tu miršti arba tiesiog tave paleidžia. Abu atvejai geri. Pažiūrėti savo baimei į akis, išjausti ją iki galo ir pamatyti, kad ten nieko baisaus nėra. 

Viktorija pateko į dykumą. Ji turėjo savybę panirti į kokius nors vaizdinius, siejau tai su jos patirtimis kitose terapijose, kuriose gal būt buvo skatinamas vizualizavimas. Man nebuvo svarbu kur ji, kur ją neša vaizdiniai, man buvo svarbu kokią emociją ji tuo metu išgyveno. Taigi pradžioje tai buvo deginanti dykuma, išsekimas, bejėgiškumas, vienišumas. Vis kartojau: pasiduok, nebekovok, pasiduok. Po to šalta naktis ir atvėsimas. Po to vėl diena ir dykuma. Ir vėl naktis. Galų gale kažkoks “princas ant žirgo ją išgelbėjo” (past. čia mano metafora, ne Viktorijos). Ir net nebeatsimenu, kaip viskas užsibaigė, bet viskas užsibaigė. Emocinės įkrovos nebeliko.

Darbo užbaigimas 

Po simptomo deginimo darbo prašiau Viktoriją stebėti apie fizinius kūno pojūčius – galimą karščiavimą, prakaitavimą, kūno išskyras. Karščiavimo nebuvo, bet buvo neaiškus vidinis drebulys. Drebulys, vidinis šaltis dažnai reiškia išgijimo krizę. Ši krizė yra organizmo atsistatymo proceso dalis. Atsistatymo (išgijimo) krizės metu, kūnas dar kartą trumpam įjungia simptomą ir pratestuoja jo atjungimą, kuris įvyko terapijos metu, tai yra patikrina ar viskas tikrai praėjo sėkmingai biologine ir biochemine prasme ar simptomas tikrai atsijungė.

Man reikėjo patikrinti ar viskas praėjo sėkmingai psichologine prasme. Tai yra, ką žmogus įsisąmonino, ką suvokė, kas jo elgsenoje pasikeitė. Juk aš atjungiau žmogui būdingą elgsenos strategiją, tam tikrą reagavimą, kuriuo ji kažkaip spręsdavo savo problemas. Tai klausimas, kaip jis dabar be to išgyvens, į ką tai transformavosi.

Be to dar nedavė klausimas, kaip yra su santykiais su seserimi. Gal dar reikia padirbėti ir čia, nes pabaigoje simptomo deginimo susitikimo paklausiau, o jeigu dabar dar žemę atiduoti ne tėvams, o iš karto visą žemę sesei, kaip? Viktorija buvo gerokai pavargusi po savo dykumos ir aiškiai mačiau, kad jau šio reikalo tai aš neprastumsiu. Aš ir nesiginčijau, to ir neketinau tos konsultacijos metu daryti. Mano tikslas buvo patikrinti koks Viktorijos ryšys su žeme dabar. Tikėjausi reakcijos “man tas pats”, galiu ir sesei atiduoti. Bet kaip sakant, nenorėk per daug.

Supratau, kad santykiai su seserimi, tai tema, kuri reikalauja darbo, bet nebuvau tikra, kiek tai susiję su simptomu. Vis tik pagrindinis agresorius šioje situacijoje buvo mama. Labai nesmagu, kad dar prisidėjo sesers vyras. Tačiau pačios sesers toje situacijoje ji net neatsimena – nei vieno jos žodžio, nei jos elgsenos, laikysenos, pozicijos, tarsi jos ten nebūtų. Ir jau minėjau, kad kai patį pirmą kartą mes užkabinome simptomą, Viktorija iš pykčio norėjo kumščiais sudaužyti mamą. Tik tuomet dar nebuvo aiškus joks kontekstas. Viktorija galėjo užsiminti, kad norėtų padirbėti su santykiais su seserimi, tačiau ji to nedarė, todėl kol kas nusprendžiau šios temos negvildenti.

Tikrinant kaip praėjo simptomo deginimas pirmiausiai atlikome vieną pratimą. Mes įėjome į tris skirtingas būsenas: pirma, žemė mano, tai yra dabartinė būsena; antra, žemė tėvų; trečia, visa žemė sesers. Analizavome keliais pjūviais: kokia aš, kokią mane mato artimieji, koks mano santykis su jais ir koks pasaulis aplink mane, koks mano santykis su juo.

Žemė mano, kaip dabar. Aš – turiu valdžią, galią, jaučiuosi atsakinga, užsiėmusi, daug veiklos, bet kartu ir pavargusi, irzli, dirgli, susinervinusi. Pasaulis – lyg plaukia pro šalį, jokio kontakto. Artimieji – pikti, nutolę, nebendrauja, kaip ir dabar.

Žemė tėvų. Aš – jų vaikas, nutolusi nuo jų, ilgiuosi tėvų, užsiėmusi savo gyvenimu, savo pomėgiais, bet vieniša, rūpi ryšys. Pasaulis – nepavyksta bendrauti su pasauliu, lyg negaliu įeiti į gyvenimo džiaugsmą, negaliu įsilieti į jo tėkmę, bangą, norisi kontakto. Artimieji – pasipūtę, orūs, išdidūs, laimingi, jiems gera kartu.

Žemė sesers. Aš – nuošalyje, ramesnė, stebinti sesę, paskui pikdžiugiškai laukianti jos susimovimo, pilna pykčio, pagiežos, dar paskui, einu gyventi, pralinksmėjusi, lengva, nerūpestinga. Pasaulis – matau, kad galima į jį įsilieti, jis aktyvus, verdantis ir aš noriu bandyti įsilieti, jaučiu vidinę jėgą ir kad tai galima padaryti. Artimieji – abejingi, žaidžia savo žaidimus, tėvai pataikauja sesei, nuolankūs jai, o aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą.

Pabaigoje paklausiau, tai kaip su ta žeme? Atsakymas buvo, man nebe labai įdomu, jokio skirtumo, aš nebenoriu žaisti šių žaidimų, aš tiesiog noriu gyventi, gyventi savo gyvenimą. Šie žodžiai man buvo rodiklis, kad tikslas pasiektas – kūno programa kovoti, gintis ir atitikti “trečio vaiko” kriterijus buvo atjungta.

Įdomiausia šioje vietoje, tai, kad Viktorija iki šiol savo prote neranda šio padaryto sprendimo, tai buvo grynai pasąmoninis, “primityvus” kūno sprendimas – išgirdau ko reikia ir į tai orientuojuosi. Kada mes susirašinėjome ir derinome šio teksto turinį, apie “trečio vaiko atitikimo kriterijų” Viktorija parašė: “nebuvo tokio jausmo niekada, vaikas tai meilė, o ne priemonė turto dalybai”.

Kitos temos

Susitikimų metu natūraliai iškildavo aktualios tuo metu temos, su kuriomis irgi nevengiau padirbėti. Po kelių sesijų pamačiau Viktorijoje “jauną panelę mokytoją”, kuri strengiasi viską labai aiškiai išaiškinti, tokiu teisingu balsu, teisinga intonacija. “Jauna panelė mokytoja” žino, kaip viskas turi būti, kas elgiasi teisingai, kas neteisingai. Dirbant su šia tema, rekomendacija žmogui visada viena ir ta pati – UŽSIIMK SAVO GYVENIMU. Nustok kištis į kitų reikalus ir užsiimk pagaliau savimi.

Kaip mes dažnai, norėdami pabėgti nuo savo problemų, nenorėdami matyti savų, nukreipiame savo dėmesį į kitus ir ieškome jų problemų. Aiškinantis, kam Viktorijai to reikia, kam ji taip elgiasi, atsivėrė supratimas, kad tuomet ji jaučiasi protingesne. Toks elgesys jai padeda jaustis protingesne. Abi pasijuokėme iš to ir sutarėme, kad protingi žmonės nemoko kitų, protingi žmonės mokosi iš kitų.

Apskritai, ne mažai laiko skyrėme tam, kad atsiskirti nuo kitų (žmonių, aplinkos, jų problemų) ir susitelkti į save – atsukti dėmesio fokusą į save. Nustoti blaškytis, šokinėti nuo vieno aplinkos dirgiklio prie kito, nuo vieno objekto prie kito ir tiesiog FIKSUOTI DĖMESĮ Į SAVE. Tai iš tiesų veikė, Viktorija pastebėjo, kad ji tapo ramesnė, kaip ir kažkokia atsitolinusi nuo visų, susitelkusi į save ir savo reikalus, nebeatiduoda energijos išoriniams dirgikliams.

Dar viena tema su kuria dirbome, tai santykiai su mama. Darbo rezultatas buvo vidinis supratimas, pajautimas, kad mama tiesiog tokia, kokia yra. Ji nemoka išreikšti meilės, palaikymo, supratimo, kaip man jo reikia. Ji tiesiog tokia kokia yra ir galima ją priimti ir mylėti tokią. Nebeliko to žudančio ir geliančio vidinio skausmo bei reikalavimo – mylėk mane, tu juk mano mama, tu turi mane mylėti, tu turi mane palaikyti. Mama myli tiek kiek gali ir taip kaip gali. Viskas. Dabar galima bendrauti kaip suaugęs su suaugusiu, o kartais kaip mylintis savo pagyvenusią mamą rūpestingas vaikas. 

Taip pat aptarinėjome santykius su direktore. Kalbėjomės apie tai ar ji lygi su ja ar ne. Pavyko sudėlioti aiškumo taškus: kaip dvi sielos, einančios savo keliu, nešančios savo gyvenimo kryžių, besimokančios iš savo klaidų – lygios. Tačiau organizacijoje visada yra hierarchija, tavo viršininkas visada auškčiau tavęs, kad ir koks tu būtum protingas. Ir tame nėra nieko asmeniško, tai struktūra ir tu joje užimi savo vietą. Jeigu tau tavo vieta nepatinka, visada esi laisvas pasisiūlyti kitai vietai arba išeiti ir sukurti savo vietą, savo struktūrą. Ne tavo reikalas mokyti vadovą, kaip dirbti, kaip jis turi ar neturi elgtis, kas gerai, o kas blogai. Tavo reikalas gerai atlikti savo funkcijas ir užsiimti savo gyvenimu. Viskas. Apskritai atėjo supratimas, kad bendradarbiai nebūtinai turi būti darugais, jie gali būti tiesiog gerais kolegomis. Aš nebereikalauju iš kitų meilės, dėmesio, AŠ TIESIOG GYVENU SAVO GYVENIMĄ.

Mūsų bendrą darbą pabaigėme tuo, kuo ir pradėjome – NEKANTRUMU ir susierzinimu. Nekantrumu ir susierzinimu perauančiu į pyktį, kad viskas vyksta ne taip kaip ji nori, ne pagal ją. Dirbant šioje temoje išsirutuliojo patirtinė būsena – tai kas ateina į mane aš praleidžiu pro save kiaurai ir tai kas man reikalinga pasilieku, o kas ne – paleidžiu. 

Tiesa, Viktorijai buvo uždota užduotis kiekvieną dieną su tam tikra psichotechnika perdirbti savo negatyvias emocijas. Per savaitę perdirbti penkias emocijas, per mėnesį dvidešimt. Tai turėjo ne tik raminti ir stiprinti jos vidų – jeigu Viktorija būtų ją dariusi tiek kartų, kiek buvo liepta – dabar ji savęs jau būtų nepažinusi. Tikiuosi greitu metu įgarsinsiu šią techniką ir įkelsiu į puslapį klientams. Ja galės naudotis visi kam to reikės, tai iš ties stebuklinga, esminės (asmenybės dalių) transformacijos (ir integracijos) pagrindu sukurta praktika daranti stebuklus.

Mes visi žmonės. Viktorija darė labai daug: ir vaikščiojo, ir bėgiojo, ir šoko rumbą ir vaikščiojo į pasimatymus, ir su moterų klubu keliavo, ir į “trockiečių” (Dmitrijaus Trockio) būrelius vaikščiojo, kažkokius grybus gėrė. Kartais pagalvoju ar aš tiek galėčiau. Ir atsakau – ne negalėčiau, bet aš greičiausiai niekada ir negalėčiau turėti sarkomos. Tik moteris su tokia savo vidine energija ir vidine jėga, kokią turi Viktorija, galėjo išprovokuoti savyje tokią agresyvią kūno reakciją. Man artimesnis krūties vėžys, kai atsiguli ir atkiši papą kitiems – visiems mirtinai jo reikia, visus maitinu :)) Kiekvienam savo. Tai nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog parodo, kad skirtingų žmonių ir reakcijos skirtingos.

Mėgstantiems skaičius ir tikslumą

Remiantis tuo, kokio dydžio auglys išaugo tarp antros ir trečios operacijos, buvo paskaičiuota, kad jis auga apie 0,5 cm per mėnesį. Taigi paskutinis tyrimas turėjo parodyti apie 1-1,5 cm auglį, tuo tarpu jis neparodė net vėžinių ląstelių.

Kada baigėme su kliente dirbti, tik tada iš jos sužinojau šį numanomą auglio augimo matavimo kriterijų – 0,5 cm / mėn. Tuomet ėmiau skaičiuoti ir aš – pritaikiau šį matavimo kriterijų ir paskaičiavau, kokio dydžio auglys turėjo užaugti nuo to laiko, kada moteris išgyveno mūsų identifikuotą stresą-šoką sukėlusią situaciją, įjungusią organizmo reakciją (auglio augimą) iki pirmos operacijos. Skaičiavimai parodė, tą dydį, kuris ir buvo išoperuotas – 16-17 cm.

P. S.   FIAT !

Nežinau ar tas žemės klausimas vėliau buvo pakeltas, kažkaip sutvarkytas. Tai ir ne mano reikalas. Mano darbas buvo padarytas – gyvybiškai svarbus žemės poreikis psichikoje buvo atjungtas.

Man tai kažkuo primena vienuoliško neturto įžado laikymąsi. Juk vienuolynai gyvena turtingai, tai kaip gi su tuo neturto įžadu? Neturto įžadas tai ne tai, kad tu neturi turto, o tai, kad tu prie jo neprisiriši – tu laisvas savo viduje. Ir jeigu taip atsitiks, kad tu jo neteksi, tai niekaip tavęs neįtakos – Dievas davė, Dievas paėmė, gyvenu toliau. Tai nėra gyvybiškai svarbu, tai nenulemia mano išlikimo.

Visiems linkiu vidinio neturto ir apskritai vienuoliško tikėjimo: nei vienas plaukelis nenukris nuo tavo galvos be Viešpaties žinios. Tai suteiks vidinės laisvės viskam, kas ateina į tavo gyvenimą sakyti TAIP – aš priimu tai, nes aš išgyvensiu, o jeigu man atėjo metas numirti – aš priimu ir tai. Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį! (net jeigu būsiu užmėtyta akmenimis)