Kodėl neištikimybė, tai psichosomatikos tema?

Neištikimybės tema dažna psichosomatinėse konsultacijose. Turiu galvoje, partnerio neištikimybę santykiuose, santuokoje. Šis tekstas apie moteris, tačiau tai nereiškia, kad moterys su tuo susiduria dažniau. Nežinau statistikos, tiesiog į mane kreipiasi su šiuo išgyvenimu daugiau moterų. Ir aš pati moteris, tad dalinuosi moteriškomis istorijomis, moteriškais išgyvenimais, kurie sustiprintų, gal būt šiuo metu, tai išgyvenančios moters pasitikėjimą savo adekvatumu, supratimą, kad su tavimi viskas ok ir padėtų šiame išgyvenime nepasiklysti, nepakibti ir išgyventi jį sveikai kūnu ir dvasia.

Ir ne tik išgyventi, bet ir evoliucionuoti, kaip paskytų šiuolaikinės psichosomatikos guru M. Filiajevas. Kai mes išsisprendžiame išgyvenimo konfliktą, mes evoliucionuojame. Šiuolaikinė psichosomatika remiasi evoliucijos teorija, kur išlikimo ir adaptacijos reakcijos mumyse užprogramuotos. Jeigu mes vieną ar kitą programą įveikiame – mes evoliucionuojame. Kalbant grynai psichologinėmis sampratomis, konflikto išgyvenimas (išsprendimas), tai naujos patirties integravimas, tai pamatymas daugiau, yprastų reakcijų pasikeitimas, tai tapimas didesniu.

Kodėl neištikimybė, tai psichosomatikos tema? Todėl kad, partnerio neištikimybė gali tapti tuo, netikėtai pačiai sau, dramatišku išgyvenimu, kada mūsų sąmoningas protas, mąstymas, psichika pakimba, negali to suvokti, negali to priimti ir kaip pasekmė, atitinkamai sureaguoti, duoti atsaką, kas leistų padaryti vienokį ar kitokį veiksmą. Atrodytų keista – kodėl negali? Todėl kad, jeigu aš to nesu PATYRUSI, išgyvenusi, tai iš tiesų aš nežinau kaip ją – neištikimybę, priimti. Ką MAN tai reiškia? Kas MAN tai yra? Kaip MANE tai palies? Kaip AŠ į tai sureaguosiu?

Teoriniame lygmenyje aš galiu turėti daug įsivvaizdavimų, koncepcijų ir schemų, bet kol nėra asmeninio PATYRIMO, tol iš esmės tu nežinai. Tu žinai tik kitų žinojimą.

Juk iš esmės, pati savaime neištikimybė nėra nei gera, nei bloga. Viskas priklauso nuo konteksto. Visų pirma, mus supančio sociumo – kokioje visuomenėje, kultūroje gyvename, kokių tradicijų esame saistomi. Mes ir mūsų nepriklausomas mąstymas, mūsų išskirtinės vertybės, tai tikrai ne mūsų genialumo apraiška, nebūkime naivūs ar narcisistiški. Mes – tai epochos kurioje gimėme, gyvename, augame vaikai. 

Šiuolaikinėje liberalioje vakarų visuomenėje daug kas galima, daug kas leidžiama, daug kas suprantama. Atrodytų nebėra jokių tabu, jokių griežtų taisyklių ir jokių dogminių tiesų apie tai, kas yra neištikimybė ir kaip į ją reaguoti. Visuomenė – atvira ir priims, ir suras vietos, bet kokiai jos sampratai.

Taigi, tiesos apie neištikimybę gimsta individo lygmenyje, o tiksliau jų sąveikoje. Ir akivaizu, kad neištikimybė yra kažkoks nesusišnekėjimas tarp dviejų žmonių. Kita vertus, kada ir kaip galima susišnekėti apie tai? Juk kada mes einame į santykius, mes gi neplanuojame apie tai, kad juose bus neištikimybė. Mes neįtraukiame tokio dalyko į savo santykių scenarijų, į jo vaizdinį, į savo ateities planą. Mes neaptarinėjame pačios neištikimybės sampratos, tai yra kaip ją kiekvienas iš mūsų supranta, kada tai jau skaitosi neištikimybė, o kada dar ne. Ar jei esi tuo metu išgėręs ir neadekvatus, tai neištikimybė ar ne? Ar jei tik seksas, tai jau neištikimybė? Ar neištikimybė, tai kai jau ir meilė? Ir tai atrodo suprantama, juk negalima net įsivaizduoti tos įvairovės kontekstų ir patirčių, kurias reikės išgyventi poroje kartu.

Pabandykime į tai pažiūrėti per palyginimą. Tarkime, mūsų santykiai, tai SODAS: takeliai, gėlynai, fontanai, suoleliai, šiukšliadėžės, šuns kakutis – viskas aišku, net jei ir nemalonu ar smirdi. Aš žinau, ką su tuo daryti, kaip tai utilizuoti: kakutį išmesiu, kirmėles apipurkšiu (kam man tos plaštakės!), piktžoles išrausiu. Savo sodą mes kaip mokėdami, taip puoselėjame, sodiname naujus augalus.

Bet neištikimybės ten nėra. Nesvarbu, kad gal net garsiai buvome sau ar partneriui pasakę “jeigu taip bus – užmušiu” arba “iš karto skirsimės”, bet kol tai nepatiriama realiai, SAVO KŪNU, o tik  plaukioja mūsų koncepcijų ir įsivaizdavimų lygmenyje, mes iš tiesų nežinome, KAIP MUMS BUS, ką mes jausime, ką mums tai reikš, su kokiais vidiniais demonais ir savo šešėliais reikės susidurti.

Neištikimybė, tai neatpažintas skraidantis objektas virš mūsų sodo. Iš tiesų, tu stovi, matai, kaip jis  sklando, bet nežinai kaip į tai reaguoti. Tu žiūri į jį, bet sutrinki, nežinai, kokius sensorius įjungti, kokiais kriterijais pamatuoti, kad suvoktum – tai kas gi dabar vyksta? Psichika pakimba,  protas atsijungia ir kontrolę perima išlikimo instinktai: bėgti, kovoti, apmirti. Atsiveria pasąmoninis turinys, nesąmoningas žinojimas ir, galiausiai, pasijungia kūno reakcijos.

Į partnerio neištikimybę reaguojantys organai

Išskiriant, dažniausias kūno reakcijas, moteriai išgyvenant partnerio neištikimybę, visų pirma, reikia paminėti moters REPRODUKCINĘ SISTEMA, kuri gamtoje evoliuciškai tiesiogiai susijusi su moters, kaip patelės funkcija susiporuoti ir atsivesti palikuonių. Be to, GIMDA endometriumas reaguoja į vidinį išgyvenimą, kad manęs kaip moters nevertina. GIMDOS KAKLELIS, reaguoja į seksualinės frustracijos išgyvenimą – „pasirinko ne mane”. Gali sutrikti menstruacijų ciklas. KIAUŠIDĖS reaguoja į skausmingą netektį arba, šiuo atveju, į baimę prarasti mylimą žmogų. Tai AMENORĖJOS tema. Išorinių lytinių organų epitelis reaguoja į malonaus kontakto, geidžiamų prisilietimų praradimo išgyvenimą. Tai VAGINOZĖS, VULVITO tema.

Antra, KAULAI, SĄNARIAI, RAUMENYS – tai, taip vadinamas mūsų karkasas, kuriuo mes nešame save per gyvenimą, galime išlikti konkurencijoje ir kuris reaguoja į mūsų savivertės, pajėgumo-nepajėgumo vidinius konfliktus. Mums išgyvenant savivertės praradimo konfliktą, šie audiniai ima nykti, retėti, tam, kad atsinaujintų ir taptų stipresni, labiau atitinkantys esamos situacijos poreikius. Gali sureaguoti nugara, strėnos, o ypač dubens sritis.

Trečia, ŠIRDIS, o dažniausiai jos vainikinės venos arba arterijos (jei jūs kairiarankė), kurių paskirtis sustiprinti širdies kraujotaką, sustiprinti širdį ir padėti įveikti organizmui didesnes apkrovas, susigrąžinant savo teritoriją, o moters atveju, tiksliau būtų sakyti, įveikiant izoliaciją savo teritorijoje. Abiem atvejais jaučiamas skausmas širdies plote. Vainikinių venų atveju – padažnėjęs širdies ritmas, tachikardija, vainikinių arterijų atveju – sulėtėjęs, bradikardija. Jeigu konfliktas trunka ilgiau nei 6 mėnesius, tai jo išsprendimas gali baigtis labai liūdnai. Tai STENOZĖS, INFARKTO, PLAUČIŲ EMBOLIJOS temos. 

Ketvirta, KRŪTYS, kurios sureaguoja į atsiradusią būtinybę ir baimę neišmaitinti šeimos lizdo, šiuo atveju, vaikų ir sureaguos kairė krūtis, jei jūs dešiniarankė. Arba į neramumus šeimoje, išgyvenant dėl mylimo žmogaus, dėl namų židinio ir sureaguos dešinė krūtis, jei jūs dešiniarankė. Tai krūties uždegimų, tokių kaip MASTITAS ir KRŪTIES ONKOLOGIJOS tema.

Nuo INSTINKTYVIOS, momentinės pasąmoninės reakcijos ir kūno pasijungimo, neapsaugota nei viena iš mūsų, kad ir kokio sąmoningumo aukštumų būtumėme pasiekusios. Jau nekalbant apie tai, kad tu mintyse gali ruoštis tam, matyti kaip tai pas kitus vyksta, gali net nujausti, kad taip gali būti ir pas tave, bet SUPRASI, KĄ TAU TAI IŠ TIESŲ REIŠKIA, tik tą akimirką, kai tai taps kūnu tavo realybėje, kai skraidanti lėkštė nusileis tavo sode ir atsivers.

Ir net jeigu, jau kartą esi tai patyrusi, išgyvenusi ir suvokusi, kas tai tau yra, net ir tai dar nereiškia, kad kitą kartą tai nebus netikėta, dramatiška ir kitaip nauja, nepatirta (kitokios gyvenimo aplinkybės, kitas partneris ir bet kuriuo atveju, tu jau kita). Naujame gyvenimo ir savęs kontekste vėl reikės SUPRASTI, KĄ TAU TAI REIŠKIA DABAR.

Taigi, nuo netikėtumo šoko neapsisaugosi ir tam nepasiruoši. Nuolatinė nušvitimo būsena, kad tau viskas “dzin”, su tavimi tai ne susiję, “o prie ko čia aš”, greičiausiai bus gynybinė psichikos reakcija – disociacija. Ir jeigu čia kalba eitų apie santykius su pardavėja, kirpėja ar kaimyne, galima būtų tai taikyti. Tačiau, kada kalbame apie intymius santykius, tenka pripažinti, kad tai su tavimi susiję ir tai tu turėsi išgyventi, suvokti ir priimti.

Dar kartą, – TAM NEPASIRUOŠI, tokio tikslo galima sau net nekelti. Kokį tikslą šiuo atveu reikėtų sau kelti? Tikslą – kuo greičiau iš to išeiti, kad kuo greičiau atsijungų kūno reakcijos ir ten įvyktų kuo mažiau pakitimų, kurie lengvai grįžtų į normą. Tikslas – kuo greičiau visa tai išgyventi, kuo greičiau visame tame išsimalti, išklampoti, integruoti naują patirtį ir keliauti toliau. Ne slopinti visokiom racionalizacijom, intelektualizacijom arba pseudo dvasingumu. Ne bandyti užsimerkti, užsišaldyti, nieko nejausti ir kaip sniego karalienei galingai užsidaryti ledo pilyje. O nuolankiai priimti visus jausmus, visus išgyvenimus, išjausti, praleisti per kūną, per pojūčius, išturėti tai. Atverti visam tam protą su supratimu ir pasitikėjimu, kad didesnis išjautimo kryžius, negu tu gali išgyventi, tau niekada nebus uždėtas ir, kad visa tai, kas dabar tavyje kyla, tik parodo tavo gelmines apimtis ir tavęs nesunaikins, NES TU VISADA DIDESNĖ, O VISA KITA – TAI TIK PATIRTIS.

Neištikimybė gyvūnų pasaulyje

Taigi, žiūrint iš gyvūnų evoliucijos perspektyvos, moterys patelės ir vyrai patinai instinktyviai skirtingai reaguoja į partnerio neištikimybę. Moteriai patelei – tai visada didesnis stresas, nes jis tiesiogiai susijęs su vaikų gerove, už kurią ji tiesiogiai instinktyviai atsakinga. Vaikai, tai moters kūno, tai yra jos pačios dalis.

Patelė, visų pirma turi išnešioti vaikus. Žmonių gyvenime, tai gana ilgas ir nemažai iš moters resursų, tiek kūniškų, tiek laiko, tiek savęs realizavimo savo veikloje, kuri gal būt yra ir prasimaitinimo šaltinis, atimantis laikotarpis. Vėliau vaikų kūdikystė, nė per žingsnio nepaleidžianti mamos, vaikystė, vaikų ligos ir t.t.

Patinas, tai ką? Atėjo, padarė savo rimtą darbą ir iš esmė daugiau ar mažiau laisvas, toliau  jau priklauso nuo tų vertybių, kurios galvoje, visuomenėje.

Todėl, jeigu vyras buvo neištikimas, moteris bet kokia kaina, instinktyviai siekia jį susgrąžinti ir jei tai pavyksta (arba gal pats vyras apsigalvoja ir grįžta), susitaiko su neištikimybės faktu lengviau (nei vyras), priima, tai žmogiškai, supratingai. Gimus vaikams, pagrindiniu, dominuojančiu, pasąmoniniu jos gyvenimo tikslu tampa būtent jų gerovė, jų aprūpinimas, jiems reikalingi resursai, o vienai tuo pasirūpinti sunku. Svarbiausia, kad grįžo, juk visi mes darome klaidų. Šioje vietoje norisi pajuokauti – štai, kaip viskas pasirodo žmogiškai biologiškai supratinga 🙂 Jeigu partneris buvo neištikimas ir išėjo pas kitą, moteriai, instinktų lygmenyje, tai reiškia mirtį.

Tuo tarpu vyrai patinai į partnerės neištikimybę pasirodo instinktyviai reaguoja net priešingai. Jeigu moteris buvo neištikima ir išėjo pas kitą, tai su tuo dar kažkaip galima gyventi – nepakeičiamų nėra. Bet jeigu moteris apsigalvojo ir grįžo, pati ar įtakota to paties vyro pastangomis ją susigrąžinti, tai biologiškai instinktyviai jaučiama grėsmė, kad reikės rūpintis kito patino palikuonimis (padarytais vaikais). Ir suprantama, kad pasąmonėje fonuoja intencija, jog geriau tokio svetimo atsikratyti, su visa patele, žinoma.

Pagalvokime, ką gyvūnų pasaulyje reiškia patino neištikimybė? Na, visų pirma tai tu tapsi izoliuota savo dabartinėje esamoje teritorijoje, tu nebegalėsi susiporuoti, reiškia negalėsi atsivesti vaikų. O tai ir yra pagrindinė tavo funkcija. Iš karto kyla vidinis konfliktas, kad tu negali jos realizuoti – negali realizuoti savo pagrindinės funkcijos. Tuomet kyla natūralus klausimas, tai ką tu iš viso veiksi? Kokia tavo paskirtis, saviidentitetas? Tuomet dar klausimas – kur tuomet tavo teritorija, tai yra kam tu priklausai? Patelė gamtoje priklauso patinui, tai jos saviidentitetas. Ji yra jo teritorija. Kuomet to nebelieka, tuomet kas tu dabar? Kokia tavo vertė? Ir kur tavo vieta?

Tu prarandi vietą socialinėje hierarchijoje. Konkreti vieta socialinėje hierarchijoje užtikrina atitinkamus resursus. Kur dabar tavo vieta ir kokie tavo išlikimo resursai? Tu pralaimėjai konkurencinėje kovoje, o iš kitos pusės, tu vėl privalėsi konkuruoti dėl kažkokios kitos vietos. Šiame etape tu labai pažeidžiama, neturinti apsaugos ir priklausoma nuo grupės, kuriai priklausai, vidinės konkurencinės dinamikos. Jeigu tu kam nors nepatinki arba maišai būsi puolama, atakuojama ir hierarchijoje stumiama dar žemyn. Kuo žemiau, tuo mažiau resursų, tuo didesnė grėsmė išlikimui. Tai bendra tiek neištikimybei, tiek partnerio mirčiai, tiek skyryboms.

Atrodytų mes civilizuoti ir gal net protingi, bet vis tiek gyvūnai. Kada tavo protas su visa tavo civilizacija pakimba, įsijungia gamta, instinktai ir baimės būti sunaikinta. Tuomet kaip grandininė reakcija, o gal kaip viesulas tave pagriebia ir įsuka pasąmonės sutemos ir kaip iš Pandoros skrynios ima lįsti tavo vidiniai demonai, tavo šešėliai. Ir spektaklis prasideda…

Pirmasis demonas – SEKSUALINĖ SAVIVERTĖ

Moters seksualinė savivertė – ji VISADA sureaguoja. Nesvarbu kiek moteriai metų, ar kiek metų santykiams, turi ji vaikų, ar neturi, turi resursų ar neturi. Žinoma, kuo moteriai daugiau metų ir kuo ilgiau tęsėsi santykiai, pvz. 10, 15, 20 metų, tuo  moters seksualinė savivertė susvyruos stipriau. O jeigu, ta kita moteris gerokai jaunesnė, tuomet kirs lyg gyvuonies, lyg pat šaknų.

Kaip gali reaguoti tavo kūnas?

Kurį laiką gali spazmuoti gimda, gali susukti nugarą apačioje, juosmenį. Gali būti, kad pradžioje susuks tik dešinę pusę (jei jūs dešiniarankė), tik vėliau apims visą juosmenį, klubus. Visa mūsų dubens sritis, tai seksualinė sritis. Gali reaguoti gimdos kaklelis, šlapimo pūslė. Tik kol kas mes to nejusime. Tai, kas vyksta šiuose organuose, kokie  formuojasi pakitimai audinių ląstelių lygmenyje ar jie reaguoja apskritai, sužinosime tik po laiko. O jeigu iš viso to išeisime greitai, tai ir nesužinosime, nes kūnas atsistatys be didesnių simptomų.

Gali sutrikti miegas ir valgymas. Apie miegą, kiek vėliau, o su valgymu gali pasireikšti du krašturinumai.

Galite nustoti valgyti, prarasti apetitą. Tai pasninko, badavimo tema. Iš vienos pusės, tai noras išsivalyti, atsikratyti to kas nebūtina, persikrauti, tam kad kitaip pažiūrėti į tai kas vyksta, tam kad atlaisvinti vietą naujam, atveri supratimą ir pabandyti suvokti, priimti situaciją. 

Iš kitos pusės, tai kario tema. Tokiu būdu aš save mobilizuoju, ruošiuosi kovai. Su pilnu skrandžiu nepakovosi. Ruošiuosi kovai už savo teritoriją. Tik kaip jau ne kartą rašiau, moters teritorija, tai visų pirma jos kūnas. Todėl čia gaunasi paradoksas – aš kovoju už savo kūną, tiksliau, šiuo konkrečiu atveju, už savo seksualinį identitetą, seksualinę savivertę, noriu ją atgauti, bet kartu kovoju su savo kūnu, taip jį naikindama. Tai ANOREKSIJOS, kuri pasireiškia dviejų paralelinių konfliktų – kovos už teritoriją (skrandis) / moteriško saviidentiteto ir seksualinės frustracijos (gimdos kaklelis) sąveikoje (konsteliacijoje). Šiuoje konsteliacijoje pokyčiai organuose nestebimi, stebima tik pakitusi elgsena.

Arba atvirkščiai, galite pradėti ryti viską iš eilės, lyg bandytumėte užkišti savyje atsivėrusią skylę. Iš vienos pusės, tai noras prisipildyti, prisikrauti, tapti sunkiasne, stabilesne, tam kad turėti daugiau svorio, kad tave būtų sunkiau pastumti, tam kad įsitvirtintum, išsilaikytum savo pozicijoje, įsižemintum, tam kad atrodytum didesnė. Tai pasyvi kova.

Iš kitos pusės, pradėti ryti viską iš eilės, tai bandymas užkišti atsivėrusią skylę savęs nepatrauklumo, nepasitenkinimo savimi ir savo kūnu. Tai BULIMIJOS tema, kuri pasireiškia dviejų paralelinių konfliktų – kovos už teritoriją (skrandis + širdies vainikinės venos) / moteriško saviidentiteto ir pasyvaus priešinimosi su pasibjaurėjimu (kasa, alfa-ląstelės) konsteliacijoje. Apie pasyvaus priešinimosi su pasibjaurėjimu konfliktą, plačiau galima pasiskaityti mano tekste apie moteriškos prigimties cukrinį diabetą. Tačiau pokyčiai organuose, kaip ir anoreksijos atveju nestebimi (nevyksta).

Kaip gali reaguoti tavo psichika?

Kaip minėjau, gali sutrikti miegas. Sunkiausia užmigti. Taip pasireiškia neurotinis mąstymas, kada simpatinė nervų sistema neatsijungia net ir nakčiai. Tai yra akivaizdus simptomas to, kad pakliuvote į vidinius konfliktus ir jūsų psichika ieško atsakymo ir nenurims, kol jo neras, kol neras išėjimo (išeities). Pagalvokime, kaip būtų paprasta, jei leistumėme sau pagalvoti, kad jis, partneris, pvz. – debilas, o aš pvz. – gražuolė. Tada juk viskas taip aišku pasidaro, iš karto viskas taip gerai susidėlioja į savo vietas. Patirtis įsisavinta – su debilais daugiau nebeprasidėsiu. Šią temą uždarome, debilą pamirštame, neurotinis mąstymas atsijungia, psichika nurimsta, kūną paleidžia, miegame kaip kūdikiai ir gyvename toliau ramiai savo gražuolės gyvenimą. Bet juk ne…

Vakarais, po dienos veiklų, kada galva nebe užimta kasdieniais rūpesčiais ir reikia užmigti, tavo galvoje ima kurtis vaizdiniai su erotinėmis tavo partnerio ir kitos moters scenomis. Taip elgtis, žinoma, visiška nesąmonė – nustokite tai daryti tą pačią minutę! Nežalokite savo proto pornografija.

Jeigu įmanoma, vaistų nevartojame – jie užslopins mūsų psichinius procesus ir jie liks neišgyventi, neišjausti, ne transformuoti, psichika neišsispręs vidinio konflikto, neras atsakymo, nebus paleidimo, nebus palengvėjimo, nebus gyvenimo. Nes Pandoros skrynia jau prasidarė, o  tam kad apsimesti, kad nieko nevyksta, tam kad užkišti vidinius demonus, reikės daug psichinių resursų. Apskritai neslopiname psichikos nei alkoholiu, nei nerūpestingomis pramogomis, nei besaikiu darbu. 

Kada negalite užmigti, pradėkite klausytis savo kūno, ką jis nori daryti, kokioje pozoje jis šiuo metu nori būti, kokį jausmą jis nori išreikšti, ištransliuoti. SU JUMIS VISKAS OK, jūs tiesiog išgyvenate psicjinę traumą. Kada mes išgyvename fizinę traumą, mes besąlygiškai duodame sau laiko, klausomės savo kūno, elgiamės atsargiai, rūpestingai. Čia viskas tas pats, tik ne taip akivaizdžiai fiziškai išreikšta. Todėl reikia dar daugiau susitelkimo ir įsiklausymo į save.

Antrasis demonas – “DEPRESIJA”

(į kabutes dedu, nes apie tai rašau ne kaip apie ligą, diagnozę, bet kaip apie tam tikrą būseną)

Kas, nors kiek domisi psichinėmis būsenomis, žino, kad miego ir valgymo sutrikimai, tai vieni pagrindinių depresijos požymių. Jeigu būsite jautri sau, pajausite tą momentą, kada jus, jūsų dykumoje, gundo depresijos demonas. Ateik, mieloji, atsiduok man, juk matai, koks gyvenimas žiaurus, kokie vyrai bejausmiai. Šiame pasaulyje nebėra vietos tikrai meilei, tikram atsidavimui, ištikimybei. Todėl tau, su didele širdimi, giliais jausmais, žmogiškumu nebe vieta jame. Tu – dinozauras iš senų filmų, tu per daug gležna, silpna, jausminga, pažeidžiama, atsidavusi. O pasaulis pasikeitė. Ir tu neskirta šiam pasauliui. Tu nesugebi (nesugebėsi) šiame pasaulyje išgyventi, išlikti.

O apskritai, tai greičiausiai su tavimi kažkas negerai. Juk būtent su tavimi pasaulis taip elgiasi.  Negali būti, kad visi vyrai bejausmiai ir kad tikros meilės nebėra. Juk tai amžinos vertybės. O jeigu su manimi kažkas negerai, aš su vidiniu defektu, nepakankama, neįgali, nepritampanti, tai kaip man sąveikauti su pasauliu? Ar aš apskritai, tokia reikalinga pasauliui, aplinkiniams? Aš tik našta, apsunkinimas kitiems.

NĖRA JOKIOS PRASMĖS. Kam visa tai? Nes arba pasaulis žiaurus arba aš su defektu ir nesugebu jo suvokti, priimti ir kurti santykį.

Jeigu būsite jautri sau, pajausite tą momentą, kada kils begalinė pagunda atitolti, atsiriboti nuo visko, atsijungti, užsidaryti – pradžioje tiesiog į liūdesį, melancholiją, apmaudą, į nenorą apie nieką galvoti, nieko spręsti, į nenorą nieko analizuoti, nenorą nieko dėl nieko kaltinti, nes tame nebėra prasmės.

Psichosomatikoje depresinė, pasyvaus santykio su pasauliu būsena siejama su lytinių hormonų estrogeno ir testosterono disbalansu organizme. O tiksliau, kada išgyvenant teritorinius konfliktus, ypač teritorijos praradimo atveju, sumažėja testosterono gamyba organizme. Nėra atitinkamo kiekio testosterono, nėra aktyvumo, nėra intereso aplinkiniu pasauliu, nėra kontakto su juo. Dėmesio fokusas nusikreipia į vidų.

Jeigu būsite jautri sau, klausysitės SAVĘS VISOS, būsite atidi sau ir NORĖSITE SAVE SUPRASTI – tuomet iš tiesų atsiversite sau, atsiversite su pasitikėjimu, atvirai. Čia labai svarbu bendrystė su pačia savimi, savęs palaikymas. Ir tuomet, jūs pagausite tą momentą, kada kils vidinė pagunda PASIRINKTI depresiją. Pasirinkti depresiją, kaip santykį su iškilusia nauja, nesuvokiama tikrove, kurios negaliu suvokti ir į sureaguoti. Pasirinkti depresiją, kaip reagavimo būdą. Pasirinkti depresiją kaip išeitį, kaip sprendimą kuriam laikui, kol nesugalvosime, ką su visu tuo daryti.

Nepasiduokite šiai pagundai, tai spąstai. Depresijoje jūs negalvosite, jūs plūduriuosite. Čia nereikia galvoti, čia reikia išjausti. Ir tuomet, turėsite galimybę, švelniai šio pasiūlymo atsisakyti – man tai neįdomu, aš šiuo keliu neisiu, aš šio žaidimo nežaisiu.

(Atleisk, šėtone, bet man tai neįdomu. Kiek daug moterų serga depresija, tai labai jau nuvalkiota ir neoriginalu. Man reikia ko nors ryškesnio, išskirtinesnio – pavyzdžiui šizofrenijos. O! Čia jau rimtai skamba. Drįstu pajuokauti, nors iš tiesų tai visiškai nejuokinga.)

Einant per savo dykumą, svarbu pagauti šį gundymo momentą ir nepasirinkti, eiti toliau, ieškoti toliau.

SU JUMIS VISKAS OK. Todėl duodame sau laiko, ne slopiname savęs, leidžiame sau “šnekėti” – šnekėti kūnu, jausmais, mintimis. Viską priimame ir viską praleidžiame pro save. Darome tai sąmoningai, dėmesingai, rūpestingai, su pagarba visiems vidiniams impulsams ir skiriame tam laiko.

Visame tame, svarbu palaikyti dienos ritmą ir įvertinti tai, kad po sunkios nakties, reikės duoti sau laiko ilgesniam miegui iš ryto. Svarbu turėti pastovius dienos ritualus, kad psichika jaustų  yprastą stabilumą dienoje. Kūnui svarbu judėti, veskite jį pasivaikščioti, kvėpuokite grynu oru, mankštinkite. Protui svarbu išlaikyti koncentraciją, pradėkite (jei to dar nedarote) praktikuoti dėmesio koncentracijos, dėmesio sutelkimo, buvimo čia ir dabar praktikas. Emocijoms svarbu išeiti, tam geriausiai tinka dinaminės, judesio meditacijos. Sielai svarbu save išreikšti – kurti (piešti, tapyti, rašyti eiles, megsti, karpyti, spalvinti, dainuoti).

Svarbu susikurti savęs palaikymo ritualinę sistemą. Ir palaikyti joje save – girti save už kiekvieną mažiausią žingsnelį, kurį padarote. Kiekvieną, kad ir atrodytų nereikšmingą atliktą veiksmą, priimkite kaip didžiausią žygdarbį. Globokite save, rūpinkitės savimi, kaip pačiu brangiausiu sau žmogumi. Būkite švelni sau, dėmesinga, kantri ir duokite sau laiko.

SU JUMIS VISKAS OK – jūs turite pakankamai resursų tai išgyventi, tiesiog neskubėkite, būkite kontakte, ryšyje su savimi ir per save išeisite į kontaktą su pasauliu.

Trečiasis demonas – “ŠIZOFRENIJA”

(į kabutes dedu, nes naudoju tai irgi ne kaip diagnozę, o tiesiog kaip metaforą būsenai “išeiti iš proto” apibūdinti)

Ar žinote kiek moterų suserga šizofrenija dėl nelaimingos meilės? Statistikos neturiu, bet turiu nuojautą, kad tai gali būti pagrindine priežastimi. Todėl judame toliau, klausydamos savo kūno.

Kada, negalėdama užmigti, klausysitės kūno, gali būti, kad norėsis atsisėsti ir susiriesti į kamuoliuką, apkabinus prie krūtinės prispaustas kojas. Tokią pozą esate matę per filmus: moteris baltais psichiatrinės baltiniais, susivėlusiais palaidais plaukais, basomis kojomis, sėdi kampe susirietusi. Jei geriau šią pozą paanalizuoti, pastebėsime, kad tai ne pasyvi poza – moters akys akylai stebi, ji nerami, o kūnas tarsi bet kurią akimirką pasiruošęs pulti ir gintis. Ji beviltiškai susirietusi kampe, tačiau ji hiper budri.

Jeigu norėsis atsisėsti tokioje pozoje – padarykite tai. Pasėdėkite tokioje kūno pozoje, tiek kiek reikia, be jokios baimės, kad aš turbūt einu iš proto (beje, tai gana dažna pasąmoninė moterų baimė).

Yra įvairios nevilties kūno pozos. Jeigu esate kada išgyvenusios profesinės saviidentifikacijos absoliutų knock down’ą, tai kūnui norisi “gulėti” susirietus kakta į žemę, kaip jogos asanoje, “kūdikio” pozoje. Tai pasidavimas, regresija. Jeigu esate kada išgyvenusios stiprų praradimą, netektį, tai kūnui norisi gulėti panašioje į “negyvėlį” pozoje, tik rankomis labiau išskėstomis į šonus, suaktyvintais delnai, praleidžiant per save geliantį skausmą. Tai irgi pasidavimas, tik kitoks.

Poza “susirietusi sėdi kampe” – kitokia, joje daugiau aktyvumo, negu pasidavimo. Pasiduoti čia  ir reikės aktyvumui. Jeigu neišsigąsite ir įsiklausysite tuo metu į save, išjausite, kas tuo metu kyla, tai išgirsite savo viduje RAUDĄ. Pajusite, kaip iš giliai giliai širdį pjaunančiu skausmu JŪS RAUDATE. Kažkuri jūsų asmenybės dalis iš labai giliai rauda. Nesustokite, neslopinkite to. Atvirkščiai, PALAIKYKITE SAVE TAME: raudok, mieloji, raudok. Leiskite jai išlieti savo raudą, savo skausmą. 

Jeigu neišsigąsite, pajusite, kad ši rauda, tai ne tik jūsų. Pajausite lyg per jus raudotų visos, kada nors išduotos, pažemintos, paniekintos, sutryptos savo atsidavime ir meilėje moterys. Leiskite tam vykti, leiskite joms per jus išreikšti savo raudą. Jūs ne viena tokia, istorija pilna tokių istorijų.

Jeigu leisite tam vykti, neslopinsite, būsite atidi ir dėmesinga sau, gal būt užteks dviejų-trijų naktų tokio pasėdėjimo, išjautimo ir paleidimo. Kodėl sakau naktų? Todėl kad naktį galima nuo visų pasislėpti. Pasislėpti savo tamsoje ir sąmoningai skirti dėmesį sau ir savo išgyvenimams.

Ne kartą esu kalbėjusi su moterimis, apie tai, kad jeigu jums liūdna arba pikta – tai viskas ok, tik pasiskirkite konkrečias 15 minučių dienoje per kurias jūs 100 proc. atsiduosite šiam liūdesiui ar pykčiui. Gali atrodyti juokinga – liūdėti pagal grafiką, tačiau kai jūs privalėsite išbūti savo maksimaliame sąmoningame liūdesyje konkretų laiką, greičiausiai ateis suvokimas, kad ne tiek to liūdesio ir yra kaip atrodė pradžioje.

Žinoma, kada mes kalbame apie neištikimybės išgyvenimą, mes kalbame ne apie liūdesį, o apie veriantį skausmą. Tačiau principas tas pats – skirti tam laiko savo darbotvarkėje ir pasinerti į tai. Nerti į tai gylyn, kad pasiekus dugną, galima būtų atsispirti. Kol dugno nepasieksite, gelmė visą laiką vilios ir trauks, ir jūs visą laiką gyvensite lyg ties bedugnės kraštu. Tik pasiekus dugną, nuskendus, pasidavus – išsilaisvinsite, perkrausite save ir galėsite gyventi toliau.

Gali būti, kad sėdėjimą susirietus į kamuoliuką, leidus raudai išeiti, įvykus iškrovai, kūnas suglebs.  Ir kūnas savaime pereis į kitą pozą. Ištiesite, kiek išskėstas kojas, nugara suglebs atsirėmusi į atlošą, pečiai nusvirs – tai lyg išniekintos moters poza. Tai jau pasidavimas, tai jau paleidimas – pasiduokite, pasiduokite visiškai ir pabaiga arti. Tik jei pajausite, kad rankos, nors ir bejėgiškai nuleistos, bet sukabntos tarp kojų ir jas vis dar grąžo, reiškia dar ne viskas. Reiškia, dar reikės grįžti prie sėdėjimo ir raudojimo. 

SU JUMIS VISKAS OK. Neišsigąskite to, kas vyksta su jumis ir leiskite savo kūnui jums padėti – tai irgi gyvenimas, šiuo atveju – išgyvenimas.

Nepamirškite stebėti Visatos palaikymo ženklus: prieš jūsų langus netikėtai atsiradusią ir pražydusią aguoną, dienos metu fejerverkus, vaivorykštę, kai parduotuvėje, praeidamas pro šalį, nepažįstamas vyriškis pasako, kad jūs labai graži. Stebėkite ir dėkokite, dėkokite už paramą, už palaikymą, už tai, kad kartu su jumis.

Ketvirtasis demonas – INTELEKTUALINĖ IR SOCIALINĖ SAVIVERTĖ

Kuo moteriai daugiau metų ir kuo ilgiau truko santykiai, kuo moteris daugiau į juos investavo savo resursų, kuo daugiau vaikų ir kuo daugiau savo laiko ji skyrė jų auginimui, priežiūrai, o ne savo socialinėm-profesinėm ambicijom realizuoti, tuo stipriau susvyruoja moters intelektualinė ir socialinė savivertė.

Visų pirma, kils pagunda palyginti savo ir tos kitos moters pasiekimus. Išsiaiškinsite, kokias pareigas ji užima, ką baigusi, kokiomis veiklomis dar užsiima, kur keliavusi, ką mačiusi. Šiais laikais tai padaryti lengva, greičiausiai visa tai rasite socialiniuose tinkluose.

Taip, kaip gi be jų! Susirasite jos profilį, peržiūrėsite visas nuotraukas. Tai darysite kiekvieną dieną – o gal kas naujo atsirado. Jei nieko naujo, vartysite, tai kas sena iš naujo. Žiūrėsite jai į akis ir galvosite – “įdėkite čia savo žodžius” :). Nežinau, kiek laiko tai darysite, gal keletą dienų, gal savaičių. Negalėsite tuo patikėti – jūs, tokia protinga, gal psichologiškai brandi, gal net dvasinga ir sąmoninga moteris ir tai darote?!

Jaučiate? Mūsų šešėliai lenda, mūsų vidiniai demonai, noras sunaikinti, sunaikinti. Po laimingomis nuotraukomis ir įrašais labai norėsis, ką nors tokio pakomentuoti, ką nors tokio žeidžiančio, viešai žeminančio, pikto – įgelti, parodyti visam pasauliui, kas iš tiesų yra šis žmogus. Dar labiau tai norėsis padaryti po jūsų partnerio įrašais, ypač jeigu tai viešas asmuo, visiems viešai deklaruojantis savo nuostabumą.

Tai demonas, kuris jus gundo “atskleisti tiesą”, visiems parodyti, kas slypi už gražaus fasado. O kas gi už jo iš tiesų slypi? Kas gi tai per tiesa? Juk tai ne apie juos, tai apie tave. TAI TIESA APIE TAVE. Tai tavęs lavonai, kuriuos staiga pamatei. Tai, ką tu savyje per tuos santykių metus nužudei ir paslėpei nuo savęs atokiausiame sielos kambarėlyje, užrakinai ir nusprendei ten niekada nežiūrėti, tam, kad galėtum gyventi tuose santykiuose.

Kada tu skaitai tos kitos moters pasiekimus, tau pradeda vertis to slapto kambario, kuriame sukabinti tavęs pačios amžinai kraujuojatys lavonai. “Ir dabar moteriai tenka ištverti tą vaizdą, kuris atsiveria jai prieš akis, – visą tą susinaikinimo ir mirties klaikybę” – taip apie tai rašo Pinkola Estes, Bėgančios su vilkais autorė.

Tu suvoki, kad per tuos metus kartu, tu nustojai šokti, groti, tapyti, rašyti. Tu nustojai kurti, tekėti, klausytis savo srauto, įgyvendinti savo svajones. Tu nutraukei tau brangius santykius su bendraminčiais, savo žmonėmis, o gal net ir artimaisiais. Paaukojai tai, kaip prakuras šeimos židiniui kūrenti, dėl santykių, dėl šeimos, dėl vaikų, dėl bendro gyvenimo, dėl šventos ramybės, dėl nežinojimo kaip kitaip, dėl to, kad nebuvo paramos iš šono, dėl savo užsispyrimo kažkam kažką įrodyti, dėl to kad buvai naivi, tikėdamasi, kad kažkas – Dievas? Visata? karma? bendrystės palaima? –  tau tai kompensuos ar apdovanos. Deja.

Dabar turėkite drąsos pilnai atverti šio kambario duris, apžiūrėkite savo lavonus. Taip, vaizdas šiurpus, o kraujo kvapas vimdo, bet tai svarbu. Taip, ir vėl prasiverš rauda. Kaip aš taip galėjau su savimi padaryti? Kaip aš galėjau leistis taip sužalojama? Taip nevertinti ir negerbti savęs? Taip, bus pykčio, bus savigailos, reikės išgedėti. Gali būti, kad kai ko, greičiausiai jau niekada nebepadarysite, nebeįgyvendinsite, tai teks palaidoti. Tačiau suprasite ir tai, kad kai ką galima – dar galima prikelti, atgaivinti, gal kiek kita forma, gal mažesniu mastu, bet galima.

Ir žinote ką, – tos kitos moters pasiekimai gali tapti jums įkvėpimu! Grįžti į save, susirinkti savęs likučius, atgaivinti ir prikelti gyvenimui tai, ką dar įmanoma – štai į ką turi būti nukreiptas mūsų dėmesys ir tai iš tiesų verta mūsų pastangų, nes tik tai ir verta mūsų pastangų.

Yra toks mitas, kilęs iš senovės medžioklės genčių papročių – jei gali surinkti ir taisyklingai sudėti mirusio gyvūno kaulus, jis prisikels. Apie tai rašo ir jau minėta, Pinkola Estes savo moters archetipų psichonanalizės veikale ir Elias Canetti analizuodamas medžioklės gaujos, kaip masės psichosocialinę struktūrą savo veikale Masė ir valdžia. O psichosomatikoje, kaip jau minėjau, kaulai reaguoja į savivertės konfliktus. 

SU JUMIS VISKAS OK, jūs tiesiog užsimiršote – susirinkite savo kaulus, prikelkite savo besąlyginę vertę ir grįžkite į savo srautą.

Penktasis demonas – PRAKEIKIMAS

Gali būti, kad, galiausiai, jausite nebeišlaikanti visko, kas jumyse gimsta, sukyla. Jausite, kad nebesusitvarkote, kad galva nebeišneša, kad nebegalite viso to priimti, kad tuoj išprotėsite, nes kada gi visa tai baigsis? Tuomet išeikite į žvagždėtą dangų, užverskite galvą į viršų ir išrėkite visa tai ten kažkam – Visatai, Dievui, kažkam kam jūs rūpite išrėkite, kad nebegaliu, nebesusitvarkau su visu tuo. Arba dieną išeikite į vėją, kuris greičiau ir stipriau nuneštų jūsų raudą: Angelai sargai, dvasios globėjos, kažkas, kam gal būt aš rūpiu, aš viskas – pasuoju, aš nebepakeliu viso to, aš nebesusitvarkau, aš pasiduodu, prašau padėkite!

Ir, kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, pripažinus bei priėmus, ir viešai visatos lygmeniu ištransliavus savo bejėgiškumą, savo silpnumą ir nepajėgumą, ir nežinojimą, ką su visu tuo savo turiniu daryti, ateis žinojimas,  ATEIS PAJAUTIMAS, ką aš dabar iš tikrųjų noriu padaryti.

Ir gali būti, kad labai sau netikėtai, jūs išgirsite save tariant: AŠ PRAKEIKIU TAVE, būk prakeiktas! Už tai, ką man dabar tenka išgyventi, ką praeiti, su kuo tvarkytis – būk prakeiktas, aš tave prakeikiu!

Ir už visus tuos kartu praleistus santykius (metus), už visa tai į ką mane tai pavertė, kuo aš tapau, kas su manimi darėsi – būk prakeiktas, aš tave prakeikiu, aš nenoriu, kad tau sektųsi, nenoriu, kad tu gražiai ir laimingai gyventum! 

Ir jeigu leisite sau tai pilnai išjausti, neslopinsite, neišsigąsite – gal net pajausite, kad ateina jausmas, lyg viskas taip ir turėjo būti, lyg taip būtų buvę nulemta iš labai seniai, o jūs tai pagaliau tiesiog išpildėte, atlikote. Pagaliau atlikote tai, kam labai ilgai priešinotės. Tam, kas turi šaknis iš labai seniai.

Jei leisite sau tai pilnai išjausti – gal net pajausite, kad per jūsų lūpas veržiasi ne tik jūsų prakeiksmo žodžiai, tai ir kažkieno kito, gal jūsų mamos? Ir gal net pajausite, kad jūs visą šį laiką visu savo kūnu, protu ir siela, kaip geležinė užtvanka laikėte šį prakeiksmą, kad jis neprasiveržtų ir netaptų kūnu. Jūs visus savo resursus išeikvojote tam, kad tai neišsipildytu. Paradoksas, nes dabar už visus tuos resursus, tą iščiulptą iš savęs sielą, tikrai jau galima prakeikti.

Jei leisite sau tai pilnai išjausti – gal net pajausite, kad prakeiksmas kyla iš dar giliau, net ne iš jūsų, o iš gilaiu – iš išduotų, suniekintų ir sunaikintų per visą istoriją moterų įsčių. Tai archetipinis prakeiksmas, kuris dabar veržiasi per jus. Pasiduokite. Nebelaikykite.

Priimkite savo karmą – taip, jūs prakeikėte. Ir paprašykite aukštesniųjų atleidimo. Net šventam Petrui, kuris dar gaidžiui nepragydus, tris kartus išsigynė Jėzaus, buvo atleista ir jis net tapo uola – stabilumo ir tvirtumo simboliu, ant kurios buvo pastatyta Bažnyčia. O jūs ne šventoji, jūs tik žmogus, pasiduokite, priimkite savo silpnumą.

SU JUMIS VISKAS OK – jūs tik žmogus ir, kartais, tik dalis kažko didesnio. Ir apskritai, gal ateis pamatymas, kad pati neištikimybė, tai tik vyšnaitė ant torto, tai tik aisbergo viršūnė, problemos slypi daug giliau.

Daug mūsų išgyvenimų nulemia ne tik tai, kiek truko mūsų santykiai, kiek mes į juos investavome, kiek atidavėme savo resursų, kiek išgyvenome, kokių lūkesčių turėjome, kokias viltis puoselėjome. Ne tik tai, su kiek vaikų likome ir kiek į tai reikės dabar vienai investuoti, dar atiduoti resursų. Bet ir tai, kaip jūs apie neištikimybę sužinojote, kokiomis aplinkybėmis, kaip jums tai buvo ištransliuota.

Nes tai, kaip jūsų partneris tai padarys, bus susiję ne tik su šiuo momentu, tai duos naują atspalvį, naują foną pervertinti visus jūsų santykius su partneriu. Tai kokie jie iš tikrųjų buvo? Ką ir kaip aš mačiau, o kas iš tiesų buvo?

Čia norisi vėl pasiremti gamtos instinktais – kai “ant” tavęs yra tavo vaikai, tu daug ko nematai.  Kada moteris turi vaikų, su ja galima santykiuose daryti ką nori. Ji viską priima, viską supranta, viskuo tiki, yra kantri, nemato, ko nereikia matyti, nesigilina, kur geriau nesigilinti. Taip sužaidžia gamta, jai visiškai nusispjaut į moterį kaip tokią ir į jos santykių kokybę, jai svarbu, kad būtų pratęsta rūšis ir, kad būtų išmaitinti palikuonys.

Pabaigai, dar keletas žodžių apie SAVIVERTĘ. Reikia suprasti, kad SU JUMIS VISKAS OK, neištikimybė buvo ne jūsų pasirinkimas, ne jūsų sprendimas. Su jūsų verte tai niekaip nesusiję, tai jo, jūsų partnerio, istorija, jo kelias, jo likimas, jo karma. Jūs tapote to dalimi, su jumis tai susiję, bet su jūsų vertingumu – nesusiję.

Ir galiausiai, visa tai paleidusios iš savęs, gal net pajausite, kad po kurio laiko, širdis ima pamažu atsiverti. Ir jūs po truputį imate dėliotis į savo gyvenimo lentynas naujas patirtis. Mažais žingsneliais vėl imate mylėti gyvenimą, tokį koks jis yra – dabar dar kitokį. Atsipalaiduokite ir pradėkite jausti naujus srautus, naujas sroves, pagaukite jas. Kai išeina kažkas sena, atsiranda galimybė ateiti naujam. Įjunkite smalsumą ir stebėkite!