Už kiekvienos ligos stovi psichinis išgyvenimas ir cistitas – ne išimtis

Už kiekvienos ligos stovi psichinis išgyvenimas ir cistitas – ne išimtis. Tad pirmiausiai šiek tiek apie esminius šiuolaikinės psichosomatikos principus. Taigi, bet koks sveikatos sutrikimas, susirgimas turi psichosomatinį pagrindimą. Tai reiškia, kad už kiekvienos ligos stovi psichinis išgyvenimas. Mūsų kūnas nėra autonomiška nepriklausoma cheminė-mechaninė biomašina. Mūsų išgyvenami psichologiniai, emociniai, mentaliniai, dvasiniai patyrimai tiesiogiai įtakoja ir netgi nulemia mūsų organizmo ir atskirų jo dalių, sistemų, organų, funkcijų veikimą. Psichika šiuo požiūriu yra pirminė, o kūnas antrinis. Ir už kiekvieno kūno sunegalavimo pirmiausiai, kaip priežastis, stovi koks nors psichinis išgyvenimas, problema, konfliktas.

Jeigu susiduriame šiaip su negalavimu – nusičiaudėjau, paslogavau, kiek pakosėjau, ar paskaudėjo galvą, galime daryti prielaidą, kad išgyvenimas, sprendžiama problema buvo nedidelė ir greitai išsisprendė. Bet kada susiduriame su tokiais organizmo organų, sistemų sutrikimais, kas jau vadinama ligomis, kada stebime kūne labai akivaizdžius fiziologinius, funkcinius, biocheminius pakitimus, reiškia kalbame apie stiprius išgyvenimus, apie išgyvenimus, kurie suvokiami kaip “išgyvensiu ar neišgyvensiu”, apie išlikimo – žūtbūt išgyvenimus, kurie taip sukrečia, paliečia žmogų, kad sukelia jo kūne didelius su konkrečia liga siejamus adaptacinius pakitimus.

Stebimi pakitimai kūne, nėra chaotiški, jie turi aiškią logiką ir apimtį. Kiekvienam stresui,  grėsmės psichiniam išgyvenimui, problemai spręsti, skirta konkreti kūno adaptacinė specialioji biologinė programa. Psichika įjungia šią programą – kūnas transformuojasi pagal ją, įveda reikiamus pakitimus, kad iškilusi problema, stresas, grėsmė būtų sėkmingai išspręsta.

Kokį išgyvenimo konfliktą, problemą sprendė, o jeigu cistitas nuolat atsikartoja, tai vis dar tebesprendžia mūsų organizmas? Kokį veiksmą mes pasąmonėje norėjome, ar vis dar tebenorime atlikti ir negalime? Kokia biologinė programa buvo arba tebėra įjungta, ko pasekoje stebime cistitui priskiriamus ligos požymius organizme, t. y. pakitimus konkrečiuose jo organuose ir audiniuose?

Kitaip tariant, koks yra cistito psichosomatinis pagrindas? Į kokį situacijos vertinimą, suvokimą, kaip grėsmingą išlikimui, už kurį atsakinga psichika, turėjo atsakyti, ar vis dar tebeatsakinėja kūnas. Juk kūnas savo konkrečiu organu, audiniu, funkcija sureagavo tik kaip atsakas, kaip pagalba. Kas tai buvo per įvykis ar įvykiai, ir kaip jie buvo suvokiami, suprantami žmogaus psichikos, kad organizmas sureagavo būtent tokia reakcija, būtent tokia biologine programa ir įjungė vieną iš organizmo persitvarkymo, adaptacijos spec. programų? Tai galėjo būti vaikystės išgyvenimas, vaikystės įvykis, kada pirmą kartą buvo taip sureaguota, o dabar vis atsikartoja išmokta organizmo reakcija į panašius įvykius. O gal būt tai buvo kažkas labai netikėto, izoliuotai bei dramatiškai suvokto jau suaugusiojo gyvenime.

Kam mums reikalinga šlapimo pūslė?

Cistitas – tai stebimi pokyčiai konkrečiame organe, kuris atlieka konkrečią funkciją. Tad pirmiausiai pasižiūrėkime, ką mes medicinoje vadiname cistitu, kokie jo simptomai, kokie fiziologiniai pokyčiai vyksta organizme, fiziologiniai pakitimai organuose ir kokiuose jų audiniuose. Ir pradėkime nuo klausimo – kokią, apskritai, funkciją atlieka šis organas organizme, kam jis reikalingas?

Organas, kuris pažeidžiamas cistito atveju – šlapimo pūslė. Tad, kam šis organas mums reikalingas? Pirmasis atsakymas, kuris ateina į galvą – šlapimo pūslė reikalinga tam, kad būtų kur laikyti šlapimą, nes vaikščioti visą laiką apsišlapinus turbūt būtų labai nepatogu. Bet tada kyla dar vienas klausimas, kodėl mes, kaip gyvūnų rūšis evoliucionavome taip, kad turime dvi angas: anusą ir šlaplę, juk tai irgi nėra patogiausias variantas. Turime gaišti papildomai laiką, juk jeigu būtumėme kaip paukščiai, tai tuo pačiu metu ir nusišlapintumėme ir išsituštintumėme?

Filosofuoti ir gilintis į atskirų gyvūnijos rūšių anatominius trūkumus ar privalumus galėtumėme begalo, tik kažin ar tai duotų mums daugiau atsakymų, ar iškeltų dar daugiau klausimų. Tiesiog pažvelkime į tas gyvūnų rūšis, kurios turi šlapimo pūslę, nes turbūt čia svarbus būtent šlapimas, ir paanalizuokime gyvūnų elgseną su juo. Žinoma kalbame apie laukinę gamtą, apie laukinių gyvūnų elgseną.

Kam laukiniams gyvūnams ir tuo pačiu naminių gyvūnų bei mūsų pačių laukinei prigimčiai išreikšti, gamtoje buvo reikalinga šlapimo pūslė? Ir kada mes kalbame apie laukinę prigimtį, laukinę elgseną, laukinį instinktą, atsakymas ateina vienas – tam, kad žymėtumėme teritoriją. Ir šis instinktas niekur nedingo, jis būdingas ne tik laukiniams gyvūnams, bet ir naminių gyvūnų bei mūsų pačių laukinei prigimčiai.

Laukiniai gyvūnai šlapimu žymi teritoriją, savo ribas, sienas, savo gaujos teritoriją. Laukiniai gyvūnai, tuo pačiu ir mūsų laukinė instinktyvioji dalis, labai rimtai žiūri į teritorijų ir ribų aiškumą. Aiškios ribos, aiškios teritorijos – tai saugumas, tai suteikia galimybę turėti savo erdvę, į kurią nelįstų, nesikištų kiti individai be savininko leidimo. 

Natūraliai laukinėje gamtoje, jei pasižymėjai savo teritoriją, nubrėžiai savo ribą, kitaip tariant, ją  apšlapinai, tai kitas gyvūnas jos neperžengs. O jeigu ir peržengs, bus išvarytas. Iškilus konfliktui – sunaikintas. Jeigu tas kitas, įsibrovėlis, stipresnis už pasiskelbėją teritorijos savininku, tai silpnesnis iš teritorijos pasitrauks, ieškos kitos vietos, o nesant galimybei pasitraukti, kausis. Gal pasiduos ir prisijungs prie stipresniojo gaujos. Tai natūralus gamtinis instinktas ir tiek. Laukinės gyvūnijos gyvenime čia dažniausiai jokio ilgo konflikto nėra, visi viską supranta tiesiogiai, tad viskas išsisprendžia iš karto. Ko negalime pasakyti apie žmogų, žmogus gali konflikte gyventi metų metus.

Kas iš tiesų vyksta šlapimo pūslėje cistito atveju?

Eikime toliau, kokie fiziologiniai pokyčiai vyksta šlapimo pūslėje ir kokiuose jos audiniuose? Cistitu vadinamas šlapimo pūslės gleivinės uždegimas. Šlapimo pūslė, yra tuščiavidurė pūslė, maišelis, balionas. Tai inkstuose išsiskyrusio šlapimo talpykla. Šlapimo pūslės sienelės pagal poreikį gali išsitempti. Analizuojant histologiškai, šlapimo pūslę, tiksliau jos sieneles, sudaro trijų rūšių audiniai: gleivinė, pogleivis ir raumeninis audinys.

Cistitas yra šlapimo pūslės audinio – gleivinės – uždegimas ir pakitimai stebimi gleivinėje. Taigi, vidinę šlapimo pūslės sienelių dalį dengia epidermis, gleivinė. Šlapimo pūslės gleivinė (kaip beje ir inkstų taurelės ar dar kitaip vadinamos geldelės, kur pirmiausiai atiteka susidaręs šlapimas,  ir šlapimtakiai (ureteriai), kuriais šlapimas atiteka į šlapimo pūslę, ir šlaplė (uretra), per kurią šlapimas pašalinamas iš organizmo) sudaryta iš tų pačių tam tikros rūšies ląstelių – plokščiojo epitelio ląstelių.

Šios ląstelės panašios į odos ląsteles, tai lyg “vidinė oda”, vidinis epitelis. Iš esmės,  kad ir kaip keistai tai skambėtų, galima sakyti, kad tai odos liga, kaip ir psoriazė, dermatitas ir pan. Kalbant adaptacinės organizmo biologikos medicinos ir psichosomatikos terminais, mūsų kūno oda ir “vidinė oda” evoliucijos prosese susiformavo iš ektodermos audinio. Ir susiformavo vėliausiai (palyginti su kitais trimis audiniais), tad susirgimai šioje srityje (oda, vidinė oda) susiję su naujausiais individui jo sąveikoje su aplinka iškylančiais konfliktais.

Kokie pakitimai stebimi šlapimo pūslės gleivinėje (vidinėje odoje) pasireiškiant cistitui? Stebimi du procesai, pirmiausiai, gleivinė (vidinė oda), kaip apsauginis sluoksnis, pradeda tam tikrose vietose plonėti, nykti, opėti. O vėliau tose vietose susiformuoja patinimai, pabrinkimai, edemos. Taigi stebime klasikinį specialiosios biologinės programos dviejų fazių procesą:

• pirma fazė – aktyvaus konflikto išgyvenimo, kada organizmas gauna signalą iš psichikos, kad esame išlikimo situacijoje, reikia mobilizuotis, adaptuotis. Organizmas reaguoja ir persitvarko šlapimo pūslę tam, kad išspręstų išlikimo problemą, ir šlapimo pūslės gleivinės (vidinės odos) ląstelės ampiršta, ima irti, nyksta, audinys opėja. 
• antra fazė – post-konflikto arba atsistatymo, kada problema išspręsta, išlikimui grėsmės nebėra ir šlapimo pūslę, tiksliau jos gleivinę (vidinę odą) reikia atstatyti į normą. Čia stebimi gleivinės uždegimas, patinimai, pabrinkimai, edemos, kitaip tariant, gyjimo procesas.

Aktyvaus konflikto, problemos sprendimo metu, nejaučiame ne tik jokių cistito požymių, bet dėl apmirusios gleivinės (vidinės odos) nejaučiame ir noro į tualetą, nors šlapimo pūslė gali būti ir perpildyta. Tuo tarpu atsistatymo fazėje šlapimo pūslės gleivinė (vidinė oda) tampa hiper jautri, skausminga. Jaučiame nuolatinį norą į tualetą, nepriklausomai nuo to pilna šlapimo pūslė ar ne. Ir dažnai nuėję į tualetą išvarviname tik kelis lašus.

Pavojus! Nepažymėjau arba niekaip negaliu pažymėti savo teritorijos

Kokia biologika slypi šiuose procesuose? Prisiminkime, kad šlapimo pūslė, tai labai svarbaus, organizmo išlikimo atžvilgiu, skysčio – šlapimo – talpykla. Kuo daugiau šio svarbaus skysčio turi, tuo daugiau, stipriau, aiškiau, ryškiau gali pasižymėti savo teritoriją. Konfliktas slypintis už šių procesų – nepažymėjau arba niekaip negaliu pažymėti SAVO teritorijos. Jaučiu, kad mano teritorija visą laiką peržengiama, man reikia daugiau, dar daugiau šlapimo. Aš turiu susitalpinti savyje daugiau šlapimo, nes man niekaip nepavyksta pasižymėti aiškiai, stipriai, ryškiai savo teritorijos. Labai dažnai “negalėjimas pažymėti savo teritorijos” susijęs su tuo, kad aš negaliu atpažinti savo teritorijos ribų, apsibrėžti, nustatyti savo ir kito padėtį, rasti orientyrą SAVO teritorijai aiškiai įvardinti. Psichika siunčia signalą “negaliu pažymėti savo teritorijos”, o organizmas didina šlapimo pūslės tūrį, gleivinės (vidinės odos) sąskaita.

70 proc. visų susirgimų atvejų, kada pasireiškia cistitas, susijęs būtent su šlapimo pūslės funkcija ir su teritorijos žymėjimu.

Kada teritorinė problema, teritorinis konfliktas atslūgo (pvz. išsiskyrimas, išėjimas atostogų, darbovietės pakeitimas arba susitelkimas ties aktulesniais tuo metu reikalais, užsimiršimas kuriam laikui ir pan.) teritorijos žymėjimas tampa nebeaktualus, ir organizmas atsistatinėja, grįžta į normą, šlapimo pūslės gleivinė gyja, imame jausti cistito simptomus.

Kodėl gyvūnai neserga cistitu? Todėl kad jie iš tikrųjų savo teritoriją ženklina. Yra instinktas ir jis patenkinamas. Tuo tarpu žmonių sociume galioja juk kitos taisyklės. Poreikis savos teritorijos toks pat, tačiau ką mes darome, jei ją kas peržengia? Sveika gamtinė reakcija turėtų būti “apšlapinti” savo ribas, pažymėti jas. Socialiai priimtina, padoria forma tai reikštų pasakyti, liepti pasitraukti, dingti ir nesikišti, su visa pagarba, žinoma. Ir kartais mes iš tiesų taip elgiamės.

Bet kaip dažnai iš mandagumo, auklėjimo, nenoro kitą įskaudinti, įžeisti, ar nežinojimo kaip tai padaryti nutylime, kai kažkas peržiangia mūsų ribas. Kalba čia eina tiek apie fizines, finansines, tiek apie socialines-komunikacines, emocines, dvasines ribas. Mes nutylime ir kenčiame, kartais, žinoma, kenčiame dėl to, kad tas kitas socialiai stipresnis – tėvai, mokytojai, vyrai, viršininkės. Neatsitiktinai tarp stipresnių paminėjau vyrus, nes dažniausiai cistitu, kitaip tariant poreikiu nuolat ir nuolat žymėti savo teritoriją, serga būtent moterys.

Yra atvejų, kada cistitas susijęs ne tik su šlapimo pūslės funkcija ir teritorijos žymėjimu, bet ir su odos, šiuo atveju šlapimo pūslės gleivinės, kaip vidinės odos funkcija. Oda atlieka daug svarbių organizmui funkcijų, bet vienos pagrindinių – tai apsauginė, barjerinė, užtvarinė bei imunologinė funkcijos, kurios tiesiogiai susijusios ir su jutimine odos funkcija. Dėka odos galime jausti ir siekti to kas malonu, bei vengti to kas pavojinga. Su tuo ir susiję mūsų konfliktai, mūsų problemos, kurias mūsų kūnas padeda mums spręsti odos pagalba. Kalbant konkrečiai apie šlapimo pūslės odą (gleivinę), tai išgyvenamas konfliktas nepageidaujamo kontakto – nepageidaujamo, gal net priverstinio teritorinio kontakto.

Kada mes kalbame apie teritorinį cistitinį kontaktą, kalbame apie mūsų kūną, kaip teritoriją. Ir šiuo atveju cistitas gali pasireikšti po nepageidaujamų lytinių santykių. Kada mūsų kūnas, mūsų teritorija buvo pažeista, į ją buvo prasibrauta. Tai gali būti iš tiesų, t. y. tiesiogiai nemalonus lytinis kontaktas, kada tai taip ir sąmoningai suvokiama, arba “užslėptas”, pasąmoninis, pavyzdžiui, užslėptas įsitikinimas, kad seksas yra blogai, kad tai yra purvina, negražu, amoralu ir pan.

Kodėl cistitu dažniau serga moterys?

Konsultuojant vyrus ir moteris, aiškiai pastebėtina, kad vyrai su savo teritorijos žymėjimu jaučia mažiau problemų, mažiau išgyvena užslėptų konfliktų. Gal dėl to, kad jie stipresni ir pagal savo gyvūninę prigimtį apskritai labiau atsakingi už teritorijos saugojimą, aiškiai mato tai aplinkoje, išmoksta tai daryti. Juk ir auklėjime nuo vaikystės priimta, kad jie gali būti mažiau paklusnūs ir reikšti savo agresiją, jei reikia iššiepti dantis, suurgsti, nuginti, apginti save ir tai kas savo.

Tuo tarpu moterys, fiziškai silpnesnė rūšis ir linkusi paklusti stipresniam. Auklėjant mergaites mandagaus, gražaus, paklusnaus, nuolankaus ir nekonfliktiško elgesio keliami reikalavimai didesni, nei berniukams.

Vyro teritorija visada buvo viskas, kas žymi jo valdas: mano namas, mano stovėjimo aikštelė, mano automobilis, mano pievelė priešais namą, mano žmona, mano verslas ir pan. Tuo tarpu moterų teritorija tradiciškai buvo daugiau vidinė nei išorinė ir labiau aiškiai apibrėžta: virtuvė namuose, namų vidaus erdvės, mano rankinė, mano vaikai, mano kūnas ir pan.

Šiandien, kada šiuolaikinė moteris daro viską, ką anksčiau darydavo tik vyrai, ką anksčiau kaip savo teritoriją žymėdavosi tik vyrai, ir net konkuruoja su jais, teritorinis stresas iš tiesų labai didelis. Gamta nespėja taip greitai evoliucionuoti, kaip keičiasi mūsų visuomenėse socialiniai moterų vaidmenys. Nauji vaidmenys – naujos teritorijos, o ribos labai neaiškios.

Paminėtina ir tai, kad istoriškai kaip fiziškai ir socialiai silpnesnės, pažeidžiamesnės, iš kartos į kartą moterys dažniau patirdavo seksualinę prievartą. Todėl moterims savo kūno, kaip savo teritorijos gynimas daug aktualesnis ir dažniau pasitaikantis išgyvenamas nepageidaujamo kontakto konfliktas.

Santuokoje pagal savo psichinę prigimtį, psichinę struktūrą moterys meilėje yra linkusios daugiau susilieti, atsiduoti partneriui, apleisti savo ribas, sienas, susitapatinti su partneriu ir tais atvejais, kada partneris linkęs ribas perženginėti, tai moteriai gali tapti vidiniu teritoriniu konfliktu.

Cistito atvejai

Jeigu cistitas prasideda dar vaikystėje, tai 80 proc atvejų, kad vaikas nejautė savo teritorijos. Ir tai nebūtinai, kad jis neturėjo savo kambario. Gal jis ir turėjo ir kambarį, ir savo stalą, bet mama arba močiutė, pavyzdžiui, žinojo viską, absoliučiai viską – kišosi visur, kas kur padėta, kas kur yra, kaip sudėta, ar nesudėta, kaip turi būti. Vaikas nejautė savo teritorijos, nejautė savo asmeninių ribų. Ir tai nuolatinis jausmas, kad tu esi kažkieno kito teritorijoje, visada kažkieno kito teritorijoje ir nesugebi atsiriboti, apsibrėžti savo. 

Šį psichinį nesugebėjimą išspręsti konflikto, bei iš to natūraliai sekančią elgseną, nieko nedaryti, nes nėra jokios prasmė, arba bus tik blogiau, vaikas atsineša su savimi ir į suaugusiojo gyvenimą. Ir kartais gal net nesuvokia, jog kažkas vyksta, jog peržengiama jo teritorija. Žmogs taip bijo tai pripažinti, kad net nemato to, nejaučia kad išgyvena šį konfliktą.

Labai dažnai žmogus, vaikystėje gyvenęs teritorinio konflikto sąlygomis, taip ir nesugeba, neišmoksta atstovėti savo teritorijos, nepriima reikiamų sprendimų ir neatlieka būtinų veiksmų situacijai išspręsti galutinai, o tik kuriam laikui dalinai apsprendžia problemą. Tiksliau pasakius, ji pati apsisprendžia, pavyzdžiui žmogus išeina į pensiją arba atostogų ir nebemato, nebegirdi savo viršininkės, jei tai konfliktas darbe, arba vyras išvažiuoja į ilgą komandiruotę, jei teritorinis konfliktas išgyvenamas santykiuose su sutuoktiniu.

Tam kartui teritorinis konfliktas išsisprendė, bet tik gyvenimas grįš į įprastines vėžias, viskas prasidės vėl iš naujo. Ir gali būti, kad šlapimo pūslės gleivinė nebus dar pilnai atsistačiusi, o vėl iš naujo prasidės jų erozija, tada vėl gyjimas, vėl erozija, vėl gyjimas. Kuo konfliktas stipresnis, ilgesnis, dažniau atsikartojantis, tuo gilesnius audinius jis paliečia, tuo daugiau randinio audinio susiformuoja.

Jeigu cistitas atsirado vyresniame amžiuje, reikia paanalizuoti savo aplinką, pavyzdžiui namus, su kuo jūs gyvenate, kokie santykiai su partneriu? Gal kas dažnai atvažiuoja į svečius ir tiesiogiai ar netiesiogiai “landžioja po jūsų spintas”? Arba darbovietėje, su kuo jūs dirbate, kokie santykiai su bendradarbiais? Kaip įrengta jūsų darbo vieta, kiek ji privati? Kaip apibrėžtos pareigybinės kompetencijų ribos? Kaip išgrynintas pavaldumas? Kokia apskritai įmonės vidinė kultūra?

Šis stresas niekaip negaliu pažymėti savo teritorijos, nes negaliu jos apibrėžti visada susijęs su savais, ne su priešais, ne su svetimais žmonėmis iš išorės, kurie netikėtai gali “užpulti” ir tu nuolat turi būti pasiruošęs savęs ir savo teritorijos gynybai. Čia ribos dažniausiai būna aiškios. Tai teritorinis konfliktas su savais, tarp savų, artimoje aplinkoje. Aš stresuoju ne dėl priešo, o dėl to, kad kažkas šalia esantis nuolat “man lipa ant kojų”, įsiveržia, įsiterpia į mano teritoriją, tačiau jis juk savas, arba mes juk komanda, kas mano, tas ir tavo.

Kaip ir minėta, yra atvejų, kada moterims cistitas prasidėdavo iš karto po lytinių santykių.  Ir tai galima teigti yra moteriška teritorinė specifika. Moterims nuosavas kūnas seksualinės sueities metu, išgyvenamas kaip jautri, saugotina nuosava teritorija. Tad, jeigu po santykių prasidėjo cistitas, reiškia buvo ryšys, kuriame moteriai kažkokiu būdu buvo nekomfortiška, nepatogu, ir psichika, o kartu ir kūnas priėmė tai taip, lyg kažkas veržėsi į jos teritoriją.

Šiuo atveju, reikia atkreipti dėmesį ir į moters žinojimą, įsitikinimus, kurie dažniausiai suformuoti vaikystėje, perimti iš šeimos ir jos artimos aplinkos, ar iš kitos tuo metu aktualios aplinkos, pavyzdžiui matyto įspūdingo filmo, ar perskaitytos, išgyventos ir persiimtos knygos herojų. Yra atvejų, kada dirbant su moterimis turinčiomis problemų su cistitu, atradus ir išsprendus jų teritorinį konfliktą, cistitas pilnai neišnykdavo. Susitikus dar po kurio laiko, sesijos metu buvo aptiktas pasąmoninis žinojimas, kad pats seksas tiesiog yra blogai. Ir organizmas, moteriai to net nenumanant, lytinio akto metu reaguoja šia reakcija – kažkas veržiasi į mano teritoriją, pavojus – nepageidaujamas teritorinis kontaktas (seksas tai blogai). 

Nepamirškime, kad specialiai biologinei programai pasileisti, nebūtina tiesiogiai išgyventi konflikto,  kartais užtenka, kad aplinkoje kažkas primintų, asocijuotųsi su kažkada (dažniausiai vaikystėje) išgyventu įvykiu. Tai gali būti panašus žmogus, panaši vieta. Sakoma, kad viena iš cistito atsinaujinimo priežasčių gali būti peršalimas. Iš tiesų, šaltis tiesiog gali išprovokuoti cistitą kaip priminimas. Vaikystėje išgyventas pirmasis stiprus teritorinis konfliktas išgyventas, kada buvo dar ir šalta, kada peršalai.

Kokius klausimus sau užduoti?

Jūs visada galite savęs paties paklausti, su kokiu žmogumi yra susijęs mano cistitas? Mūsų psichika žino atsakymą, tik klausimas ar ji mums jį išduos. Jeigu tai buvo labai skausmingas išgyvenimas, greičiausiai ji mus saugos nuo jo. Bet pradžioje užtenka ir to, kas ateis pirmiausiai į galvą, nuo to galima pradėti. Reiškia tuo metu tai aktualu ir iškilęs žmogus ar situacija yra trekas, asocijacija, panašus kontekstas, kuriame vėl išgyvename negalėjimo pažymėti teritoriją problemą. Tai siūlo galas. 

Pasiklausykite savo kūno, pabandykite pajausti kokie fiziologiniai pojūčiai ir kokiose kūno vietose jaučiami, kada esate toje situacijoje, kada susiduriate su tuo žmogumi arba galvojate apie tai, prisimenate ir iš naujo išgyvenate: prakaitavimas, silpnumas, širdies ritmo padažnėjimas, kvėpavimas, rankų ar kojų tirpimas, spaudimas krūtinėje ir pan. Tai jums pravers stebint save ir diagnozuojant ar  jūs vis dar sprendžiate  konfliktą.

Pasvarstykite, kaip iškilusią situaciją su tuo žmogumi galima būtų išspręsti pačiam, be jūsų kūno  pagalbos ir įsikišimo. Kartais užtenka vien pastebėti ir įsisąmoninti, kad vyksta vidinis konfliktas. Gal iš tiesų jūsų teritorijos niekas neperžengia, žmogaus motyvai visai kiti, o jūs dėl situacijos panašumo, su praeityje išgyventais įvykiais, įspraudžiate tai į teritorinio konflikto rėmus. Kartais užtenka tiesiog pakeisti požiūrį į situaciją, pakeitus požiūrį pasikeičia ir reakcija. O kartais iš tiesų būtina imtis veiksmų, o ne “kabėti“ situacijoje. 

Labai dažnai užtikus save bet kokiame konflikte, psichiniame, emociniame išgyvenime, užtenka nuoširdaus ir atviro pokalbio pačiam su savimi – ko aš noriu? ko aš iš tiesų noriu? Nes mūsų dėmesys dažniausiai būna sutelktas į tai ko nenoriu, nuo ko bėgu, nuo ko slepiuosi, ko noriu išvengti. Tu nori išvengti savo ribų išstatymo, parodymo, paviešinimo, ėjimo į konfrontaciją, štai ko tu nori. Tu nežinai kaip tai padaryti, neturi patirties, ir nežinai ar tai apskritai įmanoma padaryti. Tau saugiau ir įprasčiau toliau apsimesti, kad problemos nėra, kad nieko nevyksta.

Paklauskite savęs, ko aš galiu nedaryti, kai neapsibrėžiu, nepasižymiu savo teritorijos? Kokios atsakomybės aš vengiu? Nuo ko mane tai saugo?

(Šmaikšti iliustracija iš http://vinksthings.com)