Kalbėsime apie meilę. Meilė nuostabus jausmas. Ir tikrai verta jį pažinti, pajausti. Ir pasirodo, tai nieko bendro neturi su tuo, kad JUS turi kažkas mylėti, su noru būti mylimam. Meilė skirta tam, kad JŪS ją išgyventumėte, kad JŪS mylėtumėte. Mylėtumėte daug, nes tai nuostabus jausmas. Mylėtumėte tiek kiek tik jums norisi, tai daryti. Be ribų, be apribojimų, nes meilė visagalė. Tai nuostabus, visaapimantis, visatalpinantis, pilnatvės, vidinio atsivėrimo ir net transcendencijos potyris. Meilė turi daug vardų: meilė sau, meilė savo tėvams, meilė savo vaikams, meilė savo partneriui, meilė savo darbui, meilė savo gyvenimui. 

Vis iš naujo perskaitau šią pastraipą ir pagalvoju, kodėl visur rašau savo? Juk tai nebūtinai turi būti savo, gali būti ir kito, pvz. kito vaiką, kito partnerį, bet pripažinkime, skamba gana keistai. Kita vertus meilė muzikai, menui, meilė gamtai, gyvūnams – jau visai nieko. 

Meilė tai ir jausmas, būsena ir tam tikra santykio su savimi, su kitu, su pasauliu forma. Tai turėdami galvoje, grįžkime prie mūsų pagrindinės temos – kaip dažnai mums norisi ne mylėti, nes tai lyg kažkaip gimsta savaime, tu myli arba nemyli, o kad MUS kas nors mylėtų. Ir geriausiai tai, kad visi aplinkui mus mylėtų. Ar tai galima laikyti jausmu? Koks tai jausmas – noriu būti mylimas? Ką aš jaučiu, kada jaučiu poreikį kad mane mylėtų? Greičiausiai tai labai individualu, bet žvelgiant generalizuotai, vis tik tai yra tam tikra būsena, kuriai pritarkite, būdingas tarsi koks paniškas nerimastingumas ar manijakinis nežinia ko troškimas ir neradimas sau vietos, lyg koks bizas. Bet kuriuo atveju, net jeigu sunku įvardinti jausmą ir būseną, tai akivaizdžiai yra tam tikra SANTYKIO su kitu / kitais forma. 

Iš kur pas mus kyla poreikis būtent tokiam santykiui, tokiems santykiams? Ir ar mes nepainiojame noro, kad mus mylėtų, su kažkuo kitu, su visai kitais savo poreikiais? Meilė kartais atrodo tokia abstrakti ir išplaukusi sąvoka, mes ją taip dažnai vartojame, kad jau nebegalvojame, ką ji iš tiesų reiškia. 

Poreikio kad mane mylėtų temai išskleisti ir šio poreikio kilmę, jo prigimtį ištirti, pažvelgsime į tai trimis pjūviais, trimis žiūros kampais. Ir šiame straipsnyje, tai yra pirmoje dalyje bus atskleistas pirmasis kampas. Apsvarstysime keletą artimų meilei sampratų, tokių kaip natūralus prigimtinis noras susilieti su kažkuo, poreikis neturėti savo ribų, ištirpti ir net išnykti. Antrąjame šio ciklo straipsnyje, antroje dalyje, prisiliesime prie mūsų vidinio vaiko meilės poreikio. Visi turime savo vidinį vaiką, tad pasimokysime, kaip mums patiems jį mylėti. Na, o trečioji dalis bus skirta suaugusiojo saviidentiteto, savęs apibrėžtumo ir vidinės atspirties į save poreikio mūsų gyvenime svarbai.

Taigi, gerai nusiteikime ir leiskimės į kelionę į save!

Būti mylimam: Mylėti – Priimti – Susilieti

Aš noriu būti mylimas, noriu kad mane mylėtų – patyrinėkime šį norą. Jis labai generalizuotas, labai abstraktus ir neapčiuopiamas, o mes norime jį pačiupinėti ir su juo susipažinti, pažvelgti kas už jo slypi.

Esu pastebėjusi, kad dažniausias meilei sinonimas, kuris vartojamas, bandant ją apibrėžti, tai  žodis priėmimas. Mylėti, reiškia priimti. Ir iš esmės, tai priimti ne bet kaip, o besąlygiškai ir dar geriau, kad su simpatija. Noriu, kad mane mylėtų, tai yra kad mane besąlygiškai priimtų tokį, koks aš esu ir man simpatizuotų dėl to, koks aš esu – tada tai jau tikrai mane myli, tada tai jau tikrai aš jaučiuosi, kad esu mylimas. Šiek tiek kvepia net narcisizmu.

Pažvelkime į žodį priimti metaforiškai. Jeigu įsivaizduotumėme jį vaizdiniu, tai prieš akis iškiltų vaizas, kaip kažkas kažką priima į savo bendravimo ratą, į savo namus, į savo šeimą, į savo organizaciją, į savo automobilį, net į savo kūną. Ir vėl atsiranda savo. Turbūt ne be reikalo, juk greičiausiai tai raktas. Kada mes kalbame apie tai, kad kitas mane mylėtų, mes kalbame apie tai, kad kitas mane priimtų į…? Į ką? Greičiausiai į save. Jis tarsi įtalpintų jus į save. Taip atsivertų, kad jus priimtų į save. Taip atsiverų į jus, į jūsų pusę, kad tarp jūsų išnyktų riba. Kad kitas jus priimtų į save ir jūs galėtumėte susilieti su juo, ištirpti jame. 

Kada AŠ MYLIU, besąlygiškai myliu, pavyzdžiui savo vaiką (motiniška-tėviška meilė pats akivaizdžiausias to pavyzdys) aš atsiveriu ir priimu kitą. Apglėbiu ir paskandinu jį savo švelnume, rūpestingume, priėmime, palaikyme, supratime, užjautime ir pan. Jaučiate skirtumą? Tai kryptis ir aktyvumas iš savęs. O kai aš noriu, kad KITAS MANE MYLĖTŲ, aš noriu, kad jis atsivertų ir mane paskandintų savo priėmime, kad aš galėčiau pasyviai paskęsti.

Ar negali būti abipusės meilės, abipusio noro atsiverti ir susilieti? Žinoma, kad gali ir iš tiesų būtent tokios meilės, tokios būsenos mes ir siekiame santykiuose poroje. Tačiau, mes juk kalbame apie poreikį, kad kitas / kiti mane mylėtų. Nes numanome, kad aš tai tiesiog visas atsivėręs, atsivėręs, žingsniuoju per pasaulį ir visiems, kaip ekshibicionistas tai demonstruoju – aš atsivėręs, galiu bet ką savyje ištirpinti, ateikite į mane visi, kas alkstate. Tik kažin kodėl niekas neina? Nepykite, šiek tiek leidau sau juodo Humoro, bet tai gerai atskleidžia tą bizo būseną.

Visa tai, ką čia analizuojame, ką bandome išskleisti žodžiais, jų prasmėmis, vaizdiniais ar išdėlioti į loginę struktūrą tiesiogiai susiję su mūsų individualia psichika, tai yra su tuo, kaip mes matome ir suvokiame save ir aplinkinį mus supantį pasaulį. Visi matome ir suvokiame tuos pačius dalykus skirtingai, tai turbūt jau niekam ne naujiena. Kiekvieno žmogaus psichika formavosi veikiama jo specifinio aplinkos konteksto, jo gyvenimo patirties. Tačiau visi mes pereiname tam tikrus visiems bendrus žmogaus psichikos formavimosi etapus. Pažvelkime viena akimi (pažadu, tik viena akimi, jokios nuobodžios teorijos paskaitų) į mums visiems bendrą psichikos pirmykštę formą, kuri dar labiau išryškins, kas gi slypi už to mūsų noro būti mylimu, o tiksliau, už noro su kažkuo susilieti ir paskęsti.

Viskas prasideda ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės

Pradėkime nuo mūsų pradžių pradžios ir net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės laikotarpio ir konkrečiai nuo pirmųjų kelių jos mėnesių (kažkur iki 3 mėn). Pirmieji du-trys mėnesiai skirti kūdikio fiziniam kūnui, jo organizmo sistemoms ir funkcijoms adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Patys galite įsivaizduoti, juk “išlipus į krantą” iš motinos gimdos reikia prisitaikyti prie visiškai kito gyvenimo, prie gyvenimo sausumoje.

Tai pirmas įkvėpimas ir iškvėpimas, pirmas maisto priėmimas per burną, pirmas tuštinimasis, pirmas prakaitavimas. Visos organizmo sistemos testuojamos. Kartu kūdikis mokosi ir verkti, ir leisti visokius garsus per burną, girdėti kitaip garsus, jausti savo oda kitokį kontaktą su aplinkos objektais, matyti tamsą ir šviesą, o joje atskirus objektus. Pirmieji keli mėnesiai labai svarbūs ir apkrauti, skirti visų pirma organizmui pačiam savyje susiderinti, atsidūrus naujoje aplinkoje.

Čia mes kalbame apie kūną. Fiziškai vaiko kūnas atsiskyrė nuo motinos ir pirmieji keli metai – tai kūno, kaip atskiro, savarankiško organizmo, vystymasis Guliverio žingsniais. Niekada daugiau savo gyvenime žmogus neišgyvens tokios didelės staigios fizinės transformacijos. O kaip gi su psichika? Galima sakyti, kad čia galioja tas pats dėsnis – pirmieji metai, tai ir psichikos formvimosi greitkelis.

Vaikystė – pats aktualiausias, sensityviausias, imliausias laikotarpis psichikai formuotis. Tačiau jeigu kalbant apie fizinį kūdikio kūno atsiskyrimą, tai nekelia jokių abejonių, tai kalbant apie jo psichikos atsiskyrimą galima būtų pajuokauti, kad ji atsiskyrinės visą likusį gyvenimą. Tikrai esate girdėję apie separacijos nuo motinos problemą, šia tema nemažai pastaruoju metu kalbama. Separacijos nuo motinos problemą gali išgyventi, tai yra dar būti ją neišsisprendęs, net 70-metis.

Vis tik, gimus kūdikiui, tai yra jo kūnui atsiskyrus nuo motinos kūno, atsiranda galimybė formuotis ir autonomiškai vaiko psichikai. Psichika turi atsiskirti nuo aplinkos, nuo jos objektų, nuo motinos, suvokti save, susiderinti save, taip kaip tai padarė kūnas. Tačiau, kaip minėjau, tai ilgas procesas, jis vyksta palaipsniui ir turi nemažai etapų.

Kuo sėkmingiau ir nuosekliau vaikystėje išgyvenamas kiekvienas psichikos formavimosi ir jos atsiskyrimo bei savivokos etapas, tuo sveikesnė ir stabilesnė pas žmogų susiformuoja psichika. Jeigu kokiame nors etape užstrigai, tai turi pasekmes tavo psichinei struktūrai ir žinoma, pasaulio bei savęs suvokimui.  Na o pagal mūsų suvokimą, mes ir elgiamės.

Susiliejimo būsena, kaip įgimta psichikos forma

Kaip jau minėjau, pirmieji mėnesiai skirti bendram organizmo susiorentavimui naujoms fizinėms / biologinėms gyvenimo sąlygoms, pastangoms išlikti. Tokiu pakankamai sudėtingu organizmui laikotarpiu, psichika turi ypatingą savo formą, kurios mes ilgėsimės visą likusį gyvenimą. Pozityviąja prasme, tai beribio vandenyno forma, negatyviąja asmens psichikos neišsivystymo fazė – tik užuomazga.

Įsivaizduokime kūdikio kasdienybę. Esu alkanas, imu rėkti – gaunu pavalgyti ir aš vėl sotus, ir man vėl gera. Prisidarau į “kelnes”, imu rėkti – mane apiplauna, pervysto ir aš vėl tvarkingas, švarus, sausas, kvepiantis ir man vėl gera. Jaučiu šaltį, imu rėkti – aš šilčiau aprengiamas ar apklojamas ir aš vėl šiltas, ir man vėl gera. Matome, kad vaiko poreikiai tuo metu labai nedideli ir patys primityviausi, tačiau baziniai: numalšinti alkį, kad užpakalis būtų sausas, kad nebūtų šaltą, na gal dar gera, kai mane pasupa ant rankų.

Šiuos poreikius identifikuoti, tai yra atskirti vieną nuo kito galime mes, suaugę. Tuo tarpu, pirmųjų mėnesių kūdikio psichika dar indiferentinė. Tai reiškia, kad kūdikis jaučia diskomfortą, jam blogai, tačiau su kuo tai susiję, jis dar negali identifikuoti, psichika dar turi per mažai patirties, mažai empirinės, sensorinės informacijos apie savo blogumo ir gerumo priežastį ir pobūdį. Man blogai ir viskas. Man nemalonu, ir aš rėkiu. Paskui kažkas su manimi įvyksta ir man vėl gerai. Man gerai ir viskas, o dėl ko gerai, supratimo dar nėra.

Pirmaisiais mėnesiais kūdikis neturi santykio ne tik su savimi, tai yra jis nesugeba identifikuoti savo poreikių, lygiai taip pat jo psichika dar nepajėgi turėti santykio su pasauliu aplink jį. Jis su niekuo neturi santykio nei su gyvais jo pasaulio objektais (mama, tėtis, brolis), nei kokiais nors reiškiniais. Pavyzdžiui, jūs juk turite savo skirtingą santykį su cepelinais ar makaronais, su roku ar metalu, jums labiau patinka, kai šilta, ar kai vėsiau. Pasakysiu dar stipriau, kūdikio pasaulyje apskritai dar nėra objektų. Jis tai ir yra visas pasaulis. Jis nekuria santykio su pasauliu, nes pasaulio nėra, jis ir yra visas pasaulis. Viską, ką jis mato, jaučia, girdi laiko savimi.

Jeigu kūdikio psichika tuo metu yra beobjektinė, tai natūralu, kad ji yra vientisa, be ribų, ir generalizuota, Nėra atskirų objektų, reiškia nėra jų ribų ir aš pats beribis. Aš neturiu ribų. Viskas aplinkui – esu aš. Kada mane vysto, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog psidaro ramiau. Kada mane mama laiko ant rankų, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog pasidaro geriau. Aš nieko dar nesuprantu, aš tiesiog tokioje būsenoje kažkaip nurimstu. Aš toje būsenoje tiesiog gyvenu.

Tai pirminė, startinė sulietumo su viskuo psichikos būsena: aš esu viskas ir tuo pačiu manęs nėra (nėra mano ribų, manęs apibrėžtumo). Jeigu šią būseną apibūdintume ezoterine kalba, tai galėtume įvardinti kaip pojūtį, kada tu esi susiliejęs su absoliutu, su šaltiniu, su visata, su visa kas gyva. Gimdami šioje žemėje, įsikūnidami į savo kūną, mes šią sulietumo, o tiksliau susiliejimo su kažkuo didesniu psichikos būseną prarandame, nes mūsų adaptacijos ir išlikimo šioje žemėje sąlygos reikalauja kitokios psichinės formos.

Kiek daug dvasinių praktikų nukreipta į tai, kad mes susilietumėme ir iš naujo patirtumėme šį savęs kaip begalybės pojūtį. Praktikų, kurios nors trumpam įjungia tą psichikos formą, kuri suteikia pojūtį, kada tu susilieji su kažkuo didesniu už save, prarandi savo ribas, ištirpsi tame, paskęsti. Tai vadinama dvasine ekstaze, transcendentiniu  išgyvenimu, o jeigu žemiškesne kalba, tiesiog palaimos būsena.

Palaipsniui, formuojantis individo psichikai, ši būsena mus palieka, tačiau nostalgiją jai, jaučiame visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą mes norime su kažkuo susilieti, prasiplėsti ir tapti kažkuo didesniu jame paskęsdami. Tai paradoksas – per išnykimą tapti kažkuo didesniu.

Aš Dievas – aš visagalis ir begalinis (be ribų)

Kokie dar kriterijai būdingi šiai psichikos formai? Dar kartą įsikūnykime į mūsų kūdikį. Įsivaizduokite, mano psichika ypatingoje būsenoje, nesusiformavusi, tabula rasa, aš neturiu sudėtingų poreikių, aš neturiu kontakto su realybe, nėra jokios atsakomybės už nieką, net už save, nėra jokių sunkių problemų mano sąmonėje. Ir visi mano poreikiai tenkinami.

Ir dar, aš neturiu ribų, viskas aplinkui tai aš. Aš tai visas pasaulis. Aš, tai visas pasaulis, aš beribis. Reiškia AŠ – DIEVAS! Ir mano poreikiai visada patenkinami, tai yra po blogai, man tai išreišus, visada būna gerai. Reiškia aš ne tik dievas, bet AŠ GALIU, aš visagalis! Aš galiu padaryti, kad viskas atsirastų, kad būtų gera. Jeigu gera man, reiškia ir visam pasauliui gera, nes aš ir esu visas pasaulis.

Štai kokių dviejų psichikos paradoksų išgyvenimo mes siekiame norėdami susilieti: aš Dievas, aš viskas ir kartu manęs nėra; aš galiu viską ir man nieko nereikia. Tai atsipalaidavimo ir 100 procentinio potencialo būsena – beribis vandenynas. Esu girdėjusi vieno žymaus vaikų psichologo pasakymą: pas žmogų problemos gali būti tik dviem atvejais, jeigu jam neleido pabūti Dievu vaikystėje ir jeigu laiku nepaaiškino jam, kad jis ne Dievas.

Tik apie trečio mėnesio pabaigą, kūdikio psichika turės pakankamai patirtos ir užfiksuotos patirties ir kūdikis pradės stebėti, savo poreikių atspalvius, tai kad alkio nemalonumas kiek kitoks nei šlapio užpakalio, vėliau ims suprasti, kad ta moteris, kuri aplink jį vis vaikšto, tai ne jis ir kad pasirodo pasaulis aplinkui ne tik, kad ne jis, bet ir turi daug atskirų objektų. Dar vėliau ateis supratimas, kad tu kaip ir atskiras, turi savo ribas, bet kaip ir priklausai tam tikrom sistemom, kad yra tarpusavio ryšiai, kitaip tariant santykiai. Daug, ką suprasime, mūsų supratimas apie save, kitą, pasaulį kuriame gyvename su kasdiene įgyjama patirtimi vis didės. Mes vis labiau suprasime, kad mes ne visagaliai dievai, galintys viską savyje sutalpinti, ir nebe kūdikiai, kurių visi poreikiai tenkinami be sąlygų ir nieko iš jų nesitikint.

Taigi, pakartokime, kas būdinga susiliejimo būsenai: neturėjimas santykio su savimi, savęs nesuvokimas, savo ribų nepažinimas, savo poreikių nesupratimas, nepajėgumas kurti santykių su aplinkiniu pasauliu, pakibimas neaiškios visagalybės iliuzijoje, jeigu gera man – gera visam pasauliui, jokių empatijos užuomazgų.

Man tai skamba daugiau kaip neįgalumas, o ne kaip beribė laisvė. Kaip psichinis neišsivystymas arba trauminė regresija, kažkada neatlaikius kontakto su realybe, pabėgimas iš realybės. Taigi mes norime nieko nebegalvoti, nieko nebebijoti, už nieką nebebūti atsakingi, norime tiesiog pasiskandinti, jei ne alkoholyje, tai kitame žmoguje. Taip išeiname prie dar vieno, daug kur aprašyto ir pastaruoju metu dažnai apkalbamo, tokio santykio su kitu kad mane mylėtų aspekto, kaip priklausomybė. Apie meilę čia jau ir kalbos nėra.

Poreikis būti mylimam: du nebrandžios psichikos požymiai

Šis vaizdingas generalizuoto kad mane mylėtų ar noras būti mylimu išskleidimas skirtas tam, kad suvoktumėme visą tokio poreikio ir tokio noro absurdiškumą. Iš esmės sveika, susiformavusi psichika to norėti negali. Tačiau yra du labai aiškūs nebrandžios psichikos požymiai, kur abu poreikiai tiek kad mane mylėtų, tiek noras būti mylimu randa savo paskirtį ir tikslą.

Pirmas nebrandžios psichikos požymis – jeigu jūs galvojate, kad jūs dievas, jūs visagalis, esu girdėjusi net tokį vieno narcisistinės asmenybės pasakymą – aš demiurgas ir iš manęs viskas išeina ir aš viską palaikau. Negalite patikėti, kad žmogus taip gali galvoti? Tikrai keista, bet gali. Galėtumėme pasakyti, kad tai kupini puikybės idiotai. Ir kai kurie iš tiesų tokie. Bet tie iš jų kurie apdovanoti geru intelektu – manipuliacijų meistrai. Ir poreikis kad mane mylėtų, jiems yra gyvybiškai reikalingas, nes tais kurie myli, galima gerai manipuliuoti. Santykiuose visada labiau pažeidžiamas tas, kuris tikrai myli. Jeigu jūs ne manipuliantas, tai kam jums reikia kad jus mylėtų?

Antras nebrandžios psichikos požymis – jeigu jūs norite kitą padaryti dievu, ir taip su juo susilieti. Dar ne pykina nuo šio žodžio susilieti? O nuo noro kad mane mylėtų? Tai vienas iš šio straipsnio tikslų. Kai tik ateis į galvą tokia mintis, suveiktų viena iš bazinių žmogaus emocijų – pasišlykštėjimas. Taigi grįžkime prie antrojo nebrandžios psichikos požymio – padaryti dievu kitą, tam kad galėtumei su juo susilieti, kad galėtumei jaustis / būti mylimu. Galėtumėme pasakyti, kad to gali norėti tik beviltiškas silpnaprotis. Tačiau tai irgi labai praktiška pozicija: aš visiškai atsiduodu, mane veda, aš už nieką neatsakau. Vėliau santykiuose suskamba nata aš pasiaukojau. Už kurį niekas medalio tikrai neduos gyvenimo pabaigoje, net gi priešingai, iš neturinčio bus dar ir atimta.

Susiliejimo galia – iš tikrųjų tapti didesniu

Jeigu pastebėjote, mano tonacija vis griežtėja, pasirenku vis grubesnius žodžius ir griežtesnę retoriką, kalbėdama apie kylantį norą būti mylimu, ar kad mane mylėtų. Tai susiję su tuo, kad aš matau, kiek daug žmonių bando susilieti. Susilieti su savo antromis pusėmis, vaikais, darbais, politika, kriminaline statistika, jau nekalbu apie tokius nekaltus užsiėmimus kaip alkoholis, seksomanija ar serialai, ir kokios to pasekmės.

Susiliejimas yra tik instrumentas, tai ne gyvenimo tikslas, kurio reikia siekti. Tai tik instrumentas,  bet tai nuostabus instrumentas, kurį būtina išnaudoti savo žmogiškoje egzistencijoje. Susiliejimas įgimtas nuostabus potyris, praturtinantis mūsų būtį. Tai erdvės ir pločio, susijungimo su dvasia ir visu pasauliu potyris. Tai poreikis plėstis ir išeiti už savo ribų. Tai patiriama ir išgyvenama meilėje, kada tu myli, pažinime, kada tu pažįsti ir atrandi kažką naujo.

Tai išgyvenama patiriant ir išmokstant kažką naujo, praplečiant savo kompetencijas, savo ribas. Prisiminkite kaip jūs išmokote plaukti ir dabar gulint ant vandens galite patirti susiliejimo su visais pasaulio vandenimis pojūtį. Kada jūs išmokote važiuoti dviračiu ir dabar galite susilieti su greičiu arba vėju. Kada išmokote skaityti ir dabar galite panirti ir susilieti su knygų pasauliais. Galima susilieti su gamta, su muzika, su tobulos formos vaza.

Tačiau nustokite susilieti su žmonėmis, struktūromis, kurios jums daro griaunantį, ardantį poveikį (negatyvi informacija, ideologija, žmonės, organizacijos). Susiliejimo galia reikia naudotis  tik tinkamuose kontekstuose ir tik turint vidinius saugiklius, nes jūs ne dievai ir nevisagaliai. Kada mes susiliejame su neigiama informacija ir ji be jokių saugiklių pumpuojasi į jūsų psichiką, jūs grantuotas tuo, kas tuo metu vyksta jūsų psichikoje ir kokia pasekmes tai turi kasdieniame jūsų mąstyme, pasaulio matyme, poelgiuose, santykyje su pasauliu?

Esu girdėjusi tokį pasakymą, kad mūsų skrandis daug protingesnis, jis išvemia, kas sugedę, tuo tarpu mūsų protas suvalgo viską. Net gi, kai susiliejate su melodrama, reikia žinoti, kad jūsų psichika tai praris gyvą ir klausimas, kokios psichinės struktūros ims skambėti jumyse, kokios psichinės struktūros jumyse susiaktyvins. Mes riboti, silpni ir paprasti žmonės. Ir tai kalbu ne menkinančia prasme. Mes tiesiog žmonės, kurie turi savo ribas. Ir gal metas tai pripažinti. Ir labai labai atsakingai pasirinkti tai, su kuo susiliejame.

Kada susiliejame su destruktyviais žmonėmis, organizacijomis – jūsų psichika tiesiog darkoma ir klausimas, kada ir ar apskritai jums pavyks save surinkti iš naujo po gabaliuką. Netikri dievai, su kuriais susiliejate, subomborduos jus iš vidaus. Psichosomatikoje tai skamba labai paprastai: vėžys, infarktas, insultas, cukrinis diabetas, nevaisingumas, nuolatinė anemija, raumenų atrofija, artrozė, psoriazė, cistitas, sinusitas ir kt. Gal geriau nereikia, kad mane kas mylėtų. Gal užtenka, kad aš pati save myliu. Gal pabandykime susilieti su savimi? 

Pabaigai – ko jūs iš tiesų norite?

Taigi, kad nepabaigti labai minorine gaida, pabandykime čia pat dabar truputėli, nesakau, kad susilieti, bet bent jau susitapatinti su savimi, grįžti į save, į kontaktą su tikrove. Santykių formos yra įvairios, ir tai ne būtinai susiliejimas, ar kad mane mylėtų, ar būti mylimu.

Pasiruoškite popieriaus lapą ir rašiklį, pasileiskite mėgstamos muzikos foną – dirbsime. Aiškinsimės kokius konkrečiai jūsų poreikius dengia poreikis būti mylimam, kad mane mylėtų. Auginsime jūsų psichiką per jūsų poreikių diferencijacijos kriterijų.

Lapo viršuje užsirašykite klausimą:

Kokiais kriterijais remiantis, aš suprasiu, kad mane myli?

Kriterijais gali būti bet kas, kas jums aktualu: man rodo pagarbą, manęs klausosi, aš esu įdomus, mane laiko patraukliu, įsiklauso į mano poreikius, pildo mano norus, rodo man prielankumą, man daug šypsosi, dažnai mane apkabina, kas dar?

Peržiūrėkite savo sąrašą. Ir pagalvokite – o kas dar?

Dar kartą peržiūrėkite savo sąrašą, pagalvokite apie konkrečius žmones su kuriais turite santykių ir pagalvokite – gal dar kas nors?

Dar kartą peržiūrėkite savo sąrašą. O DAR kas? Surašykite viską, viską, kas dar parodys man, bus man įrodymas, kad mane myli? Sąrašas kriterijų turi būti mažiausiai 50, kuo daugiau, tuo geriau. 

Ištraukime į dienos šviesą, išryškinkime savo poreikį kad mane mylėtų. O jeigu, dar nepatingėsite ir šiuos kriterijus išreitinguosite pagal svarbumą, pamatysite pirmąjį trejetuką, tai ko gi jums iš tiesų reikia. Įnešite į savo noriu, kad mane mylėtų daugiau aiškumo, šviesos, tvarkos, logikos ir tikrųjų savo poreikių supratimo.

Nepatingėkite ir tokiu būdu paanalizuokite ne tik savo generalizuotą poreikį būti mylimu, kad mane mylėtų, o atskirus santykius su konkrečiais asmenimis.

Koks rezultatas? Tai gal jums ir visai nereikia, kad jus mylėtų? Gal užtenka to, kad kiti tiesiog gerbia mūsų ribas ir jų neperžengia? Ir vat čia staiga gali paaiškėti, kad kiti jus myli (jums vis tik pavyko tai pasiekti!), bet kažkodėl nuolat peržiangia jūsų ribas. Iš didelės meilės žinoma (kaip rūpestinga mama) peržengia.